Kliedesiai

Debesys verkia, kad iš akių
Vogčiomis neišslinktų giliai
Pasislėpusi lietaus malda,
Gimusi po beprotiškai trumpo
Ir visą egzistenciją išmatuojančio akimirksnio.
Po vieno degančio blyksnio.

Tolsti.

Palieki nematuojamoje vienatvėje
Užstrigusias valandas.
Pranyksti neaprėpiamuose toliuose,
Kad atskirtum nuo savęs,
Kad smilkiniuose pranyktų pulsuojantys tvinksniai.
Bijai net vieną akimirką gyventi nerealia būtimi.
Neleidi prasiskverbti tikėjimui.

Tolsti.

Suprantama.
Artumas smaugia.
Dar esi čia, bet jau kitame buvime.
Užklystančias mintis išvarai
Kaip pasiutusius šunis.
Bandai nuridenti akmens tylą.
Prisijaukini ir nuramini ilgesį.
Bijai, kad jis taps skenduolio akmeniu.
Gramzdinančiu.
Genančiu į aidintį sielos klyksmą.
Smelkiasi virpanti baimė.
Užmarštis užtvindo sraige
Skubančios antilopės šuoliais.
Lieka mažytis taškelis krištolo
Skambėjimu tviskančiam lape.
Ir liepsnos žyme paženklintas laiko brūkšnys,
Atskiriantis esatį nuo būties.
Tik liepsnos žyme paženklintas laiko brūkšnys.
Dūmų švytėjimo rasos migloje
Užgimsta trys nebylūs taškeliai…
Vėtra