Kokios spalvos buvo Eglės balsas? Oranžinis kaip balionas? Ne, Eglės balsas mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis... O gal priminė jūros gelmę? Na, jos balso spalva skyrėsi priklausomai nuo nuotaikos... Tap gali būti, juk skirtingiems žmonėms tas pats balsas atrodys vis kitokių spalvų...

Adamą aplinkiniai vadino mirusiu žmogumi. Aplinkiniai, nes draugų jis neturėjo, tačiau pažįstamų Adamui netrūko. Adamas – vietinė įžymybė. Ir nors jokių ypatingų gebėjimų jis neturėjo, žmones traukė, kėlė smalsumą. Galbūt labai elementarų; gatvėje mes visada atsigręžiame į kitaip atrodantį žmogų.

Adamas laikė save vienuoliu, nors jokiai religinei konfesijai nepriklausė.  Jis nešiojo ilgą odinį liepaltį, skrybėlę ir sunkius aulinius batus. Galvą skuto plikai. Ir šiaip iš pažiūros atrodė tvarkingai švariai apsirengęs, tik labai jau keistai. Kaip koks personažas. Per tuos du metus, kai jis baigė universitetą, kitaip apsirengusio niekas nematė. Tiesa, plaukus jis anksčiau nešiojo ilgus.

Gyveno dvyliktame studentų bendrabučio aukšte, ankštame kampiniame kambarėlyje. Nuomojosi, nors jį jau ir norėjo iškrapštyti. Bet vis pavykdavo susitarti.

Gyveno įprastai, kaip ir visi. Ne, kur kas kukliau, gyveno iš pašalpos ir to, ką retsykiais atsiųsdavo jo motina. Todėl valgė kruopas ir kepė bulves. Skurdus gyvenimas jam teikė sunkiai nusakomo pranašumo jausmą prieš visus. Adamas jautėsi esąs labai dvasingas žmogus. Todėl ir laikė save vienuoliu. Tiesa, neseniai jis buvo gavęs palikimą.

Tų pinigų jis niekam neskyrė, neaukojo, kad nesijaustų ypatingu žmogumi, geradariu, gelbstinčiu pasaulį. Jam užteko to, kad jautėsi dvasingas. Tiesa, jis troško pasiekti dar didesnes dvasines aukštumas, bet pažengti toliau nei dabar jam sunkiai sekėsi. Ir Adamas negalėjo suprasti, kodėl. Jis galvojo, kad kaltas jo emocinis sutrikimas; taip jis vadino savo vieną iš būsenų, kai bendraudavo su žmonėmis. Kol studijavo, tie priepuoliai užeidavo ir praeidavo. O paskui... paskui sutrikimas tapo jo nuolatine būsena. Jis stovėdavo prieš žmogų, bendraudavo, bet kažkaip nepatogu būdavo žiūrėti į akis, žvigsnis jo lakstydavo, šnekėdavo nei šį net tą, visada ne tą, ką norėdavo pasakyti. Paprasčiausia būtų tarti, jog prieš kitą žmogų jis jautėsi nenatūraliai.

Galbūt tai labai natūralu, turint omenyje, kad vaikystę Adamas praleido nuošaliame didžiuliame senelių name ir žmonių buvo matęs išties ne perdaugiausia. Seneliai, ir tie dažniausiai kažkur išvykdavo, ir jis likdavo vienas tarp daugybės kambarių. Adamas labai bijojo pasilikti vienas, bet dar labiau prisipažinti ir tai pasakyti seneliams. Jis nesupranta, kodėl. Adamas visada troško būti drąsus. Ir galbūt išgelbėti pasaulį nuo blogio, nuo jį kankinančio blogio, kuris tikriausiai buvo ne kas kita  kaip slegianti emocija.

Tiesa, paskui jis lankė mokyklą. Metai pralėkė nepastebėti, kažkas pasikeitė tik tada, kai jis įstojo į universitetą. Jis turėjo mokytis būti tarp žmonių, ir tada, kai jau atrodė, jog pavyks, jog jis pasveiks, įvyko priešingai. Adamas  nuolat jautėsi sutrikęs, bendrauti, palaikyti ryšius sekėsi sunkiai... Todėl dvasingumas, pasaulio atsižadėjimas tapo pagrindiniu tikslu. Taip tikėjosi išsigelbėsiąs.  Nors tikriausiai – tik klimpo gilyn.

Adamas norėjo atsispirti vienatvei, bet toji buvo tiesiog išvešėjus išsiplėtusi jo sieloje, užėmė per daug vietos. Ta beribė erdvė buvo jo savastis, vaikystėje giliai suleidusi šaknis. Adamas norėjo sunaikinti tą erdvę, ją kažkuo užpildyti, bet – tai buvo stipriau už jį. Jo siela visa jėga grįždavo į pirmykštį pavidalą, o jam darėsi tik sunkiau. Ryšiai su pasauliu trūkinėjo,  beliko tik skausmingai riestis į kamuoliuką, sulendant ir praryjant patį save.

Mergina buvo apsirengusi ryškiai, raudoni bateliai, žalios pėdkelnės, dryžuota kepurė; pastelinės spalvos derėjo su akį rėžiančiomis, jei derėjo čia tinka. Tai buvo jaunutė, apskrito, niekuo neišsiskiriančio veido savininkė. Iš kitų išsiskyrė gal tik itin geraširdiškais veido bruožais. Jis ilgai spoksojo į ją. Prekybos centre eilė slinko lėtai. Adamas įsimylėjo. Iš pirmo žvilgsnio.

Adamas nedrįso prieiti ir ją užkalbinti. Tad paskui labai ilgai ieškojo, klaidžiodavo po prekybos centrą, kur pirmą kartą ją pamatė, ištisomis dienomis sėdėdavo parkely ir stebėdavo vaikščiojančius ir stoviniuojančius žmones. Girdėjo juoką, šnibždesius, matė nesibučuojančias poras, bet jos, jos čia nebuvo. Ilgai žiūrėdavo iš apačios į praeivius. Klausti pažįstamų pabijojo, paskui įtars kažką ar ne taip apie jį pagalvos. Tad ieškojo.

Vieną vakarą, kai studentų būrelis susirinko koridoriuje, ant žemės prisėdo ir jis. Kažkas gitara grojo Viktoro Cojaus dainas, visi gėrė, kas alų, kas vyną, rūkė. Koridorius buvo pilnas nuo dūmų, klegesio ir dainų. Adamui čia kvepėjo sušilusiais kūnais. Visi traukė dainą:
„Kogda tvoja dievuška balna...“

Kai pasirodė ji.

- Egle, ateik, prisijunk prie mūsų, - pradėjo garsiai šaukti keletas balsų.

Ji – tai Eglė. Adamas sumojo greitai. Jis patraukė kojas, kad ji galėtų praeiti. Šįsyk ji vilkėjo ryškiai žalią trikotažinę suknelę ilgomis rankovėmis, truputį žemiau kelių. Smulkaus sudėjimo, burna kiek platoka, o nosis riesta, akys didelės kaip vaiko. Žiūrėjo ir visiems šypsojsi nepaprastai geranoriškai. Šalia Adamo buvo laisva vieta ir mergina pritūpė prie kompanijos. Taip jie ir susipažino.

Tą naktį jie mylėjosi Adamo kambaryje, bet ryte Eglės jis nerado. Mergina buvo dingusi, tačiau jis žinojo, kad ji gyvena gretimame korpuse, antrame aukšte, atrodo 214 kambaryje. Apie pietus nuėjo pas merginą; ji buvo ką tik atsikėlusi.
- Labas, - sako.
- Labas, - atsako Eglė ir nustebusi žiūri į jį. – Ar mes pažįstami?
- Kaip tai, ar mes pažįstami, - nustemba Adamas.
- Aš nieko nesuprantu.
- Negi tu nieko neprisimeni?
- Ko neprisimenu?
Adamas susigėsta, jis nedrįsta pasakoti, kaip jie praleido naktį, koks jis pilnas nuostabių prisiminimų.
- Nieko, nieko, - taria jis. – Tegu tai bus proga susipažinti. Aš Adamas.
- O aš Eglė, - ir šypsosi. Šypsosi taip, lyg matytų jį pirmą kartą. – Žalčių karalienė.

Adamas įteikia gėles. Kaip jis susitaiko, kaip nuolat jis susitaiko. Kaip pasiduoda. Štai ir dabar elgiasi taip, jog tos nakties nebūtų nė buvę. Kaip greitai jis sutinka prarasti viską, ką patyrė gražiausio. Bet – nėra kur dėtis. Iš nustebimo išsiplėtusios akys atrodo kur kas iškalbingesnės už jo prisiminimus. Jis kapituliuoja.
- Gal einam kur, - sako.
Bet ryškiaspalvė mergina nepasiruošusi. Juodu susitaria susitikti kitą vakarą. Negi ji nieko neprisimena? Ar gali taip būti? Tai tiesiog neįtikėtina. Gerai dar, kad neišvarė. Taip, barakuose liaudis demokaratiška. Reikia ruoštis judviejų rytdienos susitikimui. Gali būti, jog ji dar kažką prisimins.

Visą dieną praleidžia klaidžiodamas miesto gatvėmis. Įsėda į autobusą ir nuvažiuoja į kitą miesto galą, nors neturi jokio tikslo. Paskui sugrįžta. Adamo diena tuščia, jis nieko negali veikti, nes gyvena būsimu susitikimu. Grįžta vėlai ir išsimiega. Dar kažkaip reikia praleisti visą dieną. Visutėlę, savo buvimu užpildyti tą didžiulę laiko erdvę, kuri vadinasi diena. Savo siluetu įsipaišyti į ją. Ruduo gražus, ir parke Eglei prirenka pageltusių lapų. Paskui dar ilgai vaikšto kojomis čežindamas lapus. Sėdi ant suoliuko ir į vandenį mėto akmenukus. Vaiski, nepaprastai vaiski rudens diena. Gerai, kad jiedu susitinka tokią gražią dieną. Adamas tiki, kad jis bus išgelbėtas.

O štai ir Eglė. Ji eina užsivajojusi. Adamo dar nemato, nes yra trumparegė. Ilgai žiūri prisimerkusi, kol supranta, jog tai ir yra Adamas, su kuriuo ji žadėjo susitikti. Eglę ima juokas, kad susitinka su tuo bambuku. Adamas daugeliui bendrabučio gyventojų yra labai juokingas. Savo šnekomis jis panašus į vietinį klouną. Tiesa, Eglei atrodo, jog tas vietinis klounas, vardu Adamas, yra pakankamai mielas padarėlis. Švelnus ir nekaltas. Pakylėtu balsu paistantis romantines nesąmones. Bet šiaip tai įdomu.

Eglė artėja, o Adamo širdis plaka vis stipriau ir stipriau. Adamo laukimas išsilieja į svaigų susitikimo šauksmą. Laiką jiedu leidžia kavinėje, gerdami alų. Paskui prisijungia Eglės draugai, ir vakaras Adamui pradeda lietis, praranda kontūrus. Jis girdi muziką, mato šokančius silutetas. Eglė susilieja su skambančiais šlageriais, šokančiomis poromis, tomis plieskiančiomis šviesomis, švytruojančiomis moterų šlaunimis ir vyrišku praikaitu. Eglės nėra. Eglė ore, kurį jis kvėpuoja. Adamas įkvepia ir iškvepia Eglę. Ji su juo. Amžinai. Bent jau kol kvėpuoja.

Grįždamas jis daug galvojo. Apie tai, kaip jie visi pasidavė vakarui, kaip vakaras juos sunaikino. Kaip vakaras ištirpdė Eglę. Kitą kartą jis bus atsargesnis ir elgsis labiau apgalvotai. Jiedu turi stengtis būti vieni. Eglė turi daug draugų, tas nėra blogai. Eglei jis papasakos, koks yra ištikrųjų. Ne, ne toks, kaip jie visi įsivaizduoja. Jis moka mylėti. Adamas tai įrodys. Koks gali būti geras vyras. Kaip yra nusipelnęs meilės ir švelnumo, ir gali dovanoti tą patį.

Jiedu susitikinėjo toliau. Ir iš tiesų Eglei jis pradėjo patikti vis labiau ir labiau. Ta jo maniera kalbėti pakylėtu balsu visai nebuvo atgrasi, o priešingai liudijo švelnumą. Pagaliau su juo buvo įdomu. Naktį jie be tikslo važinėdavo autobusu, klausydavosi muzikos, gerdavo sambuką ir žaisdavo boulingą. Kartais jie nuvažiuodavo į nuošalią sodybą ir vaikščiodavo nuogi per lietų. Kai jie pavargdavo ir viskas labai nusibosdavo, toks užsiėmimas buvo tikra atgaiva. Paskui nuogi maudydavosi. Ir kartu svajodavo. Eglė stebėjosi, kaip Adamas, visų laikytas bambuku, gali būti toks nuostabus.

- Pasakysiu tau, - sako Adamas, - ko nesu dar niekam sakęs. Niekas to nežino. Tu būsi pirmoji, kuri tai sužinos.
Eglė suklūsta:
- Na na, pasakok.
- Nors niekas to nežino, aš esu labai turtingas žmogus. Dėdė iš Amerikos man užrašė kelių milijonų palikimą, - ir droviai šypsosi.

Eglė nustemba. Pažiūrėjęs į Adamą  nepasakytum, kad tai milijonierius. Bet šiaip ar taip tai gera žinia. Tiesa, jis turi naują kompiuterį... Bet kad milijonierius, tai to niekada nepasakytum. Ir elgiasi taip paprastai. Na ir bambukas...

Adamas jai dažnai dovanodavo brangias dovanas. Jam patiko mylimosios akyse matyti susižavėjimo kibirkštėles. Jis, Adamas, buvo tų kibirkštėlių dievas. Adamas nepaprastai didžiavosi savimi ir buvo laimingas.
- Žinai, - sako Adamas, - aš turiu kuriam laikui išvykti? Ar Tu lauksi manęs?
- O kur tu išvyksti? – klausia Eglė. – Gal galėtume vykti kartu?
- Ne, - atsako Adamas švelniai. – Tau ten negalima. Griežtai draudžiama. Ten, kur būsiu aš, teka aukštosios įtampos srovė. Žmogus ten gali keliauti tik vienas.
- Kas per vieta... – stebėjosi Eglė. – Na, bet jei reikia, tai reikia.
Adamas grįžo po keturių mėnesių. Paskambino lyg niekur nieko. Jie vėl buvo kartu. Po kiek laiko Adamas sako:
- Aš girdžiu balsus.
- Kokius dar balsus? – klausia Eglė.
- Visokius, - sako Adamas, - švelnius ir šiurkščius, kartais man kažkas dainuoja.
- Kas kur?
- Kažkas prislenka ir gieda naktimis man į ausį gražiausias pasaulyje melodijas.
- Gal tu sapnuoji?
- Ne, aš žinau, kad nesapnuoju. Taip aš patiriu pasaulį; klausausi jo. Žinau, turiu saugotis, kad balsai manęs neužvaldytų. Bet kol kas viskas gerai, kol aš juos laikau.

Visa tai Eglei pasirodė keista. Ji pradėjo su nepasitikėjimu žiūrėti į Adamą. Į kiekvieną jo žodį ar pasakojimus pradėjo žiūrėti įtariai.
- Aš ir vėl turiu išvažiuoti.
- Tu taip dažnai išvažiuoji, - sako Eglė.
- Taip reikia.

Eglė vėl kurį laiką Adamo  nemato. Grįžta su dovanomis. Brangiu žiedu su švytinčiu tamsiai žaliu akmeniu.
Aš tave myliu, - sako Adamas.
Adamas nustemba jos akyse nematąs džiaugsmo kibirkštėlių. Eglės žvilgsnis buvo apsiniaukęs. Jis nešė jai brangias dovanas, norėdamas patikrinti, ar tikrai taip. Viskas buvo tikrai taip. Eglės veidas su lyg kiekviena jo dovana niaukėsi. Adamas per daiktus reiškė savo jausmus. Jei Eglei nieko nereiškia jo dovanos, tai nieko nereiškia ir jis. Jis manė, kad meilę galima išreikšti per daiktus. Buvo taip išmokintas. Kai pas senelius atvažiuodavo tėvai, jie visada jam atveždavo žaislų ir sakydavo, kad labai jį myli. Adamas žinojo, kad moterų žaislai yra papuošalai, įvairūs pieštukai ir tepalai veidui.

Moterims patinka žaisti ir piešti. Jis buvo tuo įsitikinęs. Joms patinka žiūrėti į save veidrodyje ir staipytis. Prieš veidrodį jos daro įvairias mimikas. Taip jos atnašauja savo dievui Veidrodžiui. Moteris be veidrodžio yra niekas. Jis darė viską, kad Eglė galėtų melstis savo dievui ir būtų graži bei laiminga. Bet taip nebuvo. Jis to niekaip negalėjo suprasti. Ir bandė tai aiškinti moterų keistumu ir jų mąstymo neapibrėžtumu.

Eglė tyli. Ji tyli vis daugiau ir daugiau. Eglės tyla Adamui darosi įtartina. Moterys paprastai čiaučka. Josm patinka čiaučkėti. Kai myli, jų čiaučkėjimo klausaisi kaip muzikos, kaip pasaulio klegesio. Tačiau, kai nemyli, tas čiaučkėjimas juodai užknisa. Kvailas čiaučkėjimas. Adamas nori, kad Eglė čiaučkėtų. Bet ji tyli. Piktai įnirtingai tyli.
- Kodėl tu tyli, kalbėk ką nors, tark nors vieną žodį - prašo Adamas.
- Žodis, - ir niauriai nusišypso.
- Na, ne taip...
- Aš tavęs nesupratu. Nesuprantu, ko iš manę nori.
Adamas nenori nieko. Tik būti kartu su Egle. Tačiau iš Egles sklinda šaltis ir kausto jo sielą. Vienatvės erdvė tai pajuto ir sudrebėjo. Jo buvo susitraukusi, nes daug vietos Adamo sieloje užėmė Eglė. Ji vėl žadėjo pareikšti savo teises, ir užplėsti visą Adamo sielą. Adamo siela visada priklausė vienatvės erdvei. Adamas tai pajuto. Jis nenorėjo, kad vienatvės erdvė vėl sugrįžtų. Buvo pasiruošęs kovoti, nepasiduoti, net jei reikėtų paaukoti gyvybę. Žinojo vienatvės erdvės jėgą, ir kaip būna, kai ji užvaldo, kai pasiglemžia visą pasaulį ir Adamo prie nieko neprileidžia, kai Adamą uždaro savyje. Adamas visada norėjo ištrūkt, ir jam pasisekė. Jis nė už ką negrįš į save. Nė už ką.

Eglė pasako, kad ruošiasi jį palikti. Kad jie turi skirtis. Kad nebegali susitikinėti. Kad nieko iš to nebus. Kad jai nieko iš Adamo nereikia. Kad ji viską gražina Adamui. Štai, dėžutė. Ačiū.

Vienatvės erdvė ne ūžtelėjo. Smogė. Jis nieko nebegalėjo padaryti. Jo akys apsipylė krauju. Pasaulis jam parašė nuosprendį. Jis buvo miręs žmogus.

Grįžo į savo kambarį. Viskas jo viduje virė ir kunkuliavo. Eglė negali niekam priklausyti. Ji turi priklausyti tik jam. Tik susigrąžindamas ją, Adamas įveiks vienatvės erdvę. Vienas per kitą balsai jam dalijo patarimus. Jo galva ūžė. Jo viduje gyveno daugybė žmonių, ir kiekvienas norėjo, kad tiesa būtų jo. Kievienas norėjo būti. Laimėti. Vienas balsas buvo itin įkyrus. Jis nesiliovė net tada, kai kiti nurimo. Balsas raitėsi į kiekvieną jo ląstelę, nervą. Jis kuždėjo, kad Eglę galima nužudyti, ir tada ji bus amžinai Adamo. Balsas tai šnibždėjo ilgai ir įsakmiai. Adamas suprato, jog tai nebloga mintis. Jis žinojo, kad balsais negalima pasitikėti, kad kiekvenas balsas žiūri tik savo interesų. Adamas jiems visiškai nerūpėjo. Tai buvo svetimi balsai ir Adamas kartais pašiurpdavo išgirdęs tų balsų tikroviškas intonacijas. Jos buvo tokios tikros. Tas balsas buvo toks tikras. Adamas žinojo, kad balsais pasitikėti negalima, tačiau... Jis tikrai siūlė išeitį. Jis sakė:
- Tada Eglė amžinai bus su tavimi, jus kartu suksitės vienatvės erdvėje. Būsite laimingi... Vienatvės erdvė bus įveikta. Eglė bus amžiams įtraukta į tavo pasaulį ir niekada niekada negalės ištrūkti. Tu ir vėl būsi valdovas tų akių kibirkštėlių... Nuo tavęs ir tik nuo tavęs priklausys Eglės likimas.
Tada jis išgirdo kitą balsą. Švelnų ir tylų. Jis įtempė klausą, kad galėtų išgirsti. Pagaliau tolimas ošimas pavirto į suprantamus žodžius:
- Tu gali taip padaryti, bet žinok, jog toji saulė – juodoji. Tu pasmerksi ne tik save, bet ir Eglę... Jūs būsite kartu, bet niekada nebūsite laisvi. Dabar jūs galite mylėti ir neapkęsti. O tada amžinai būsite kartu, bet neapkęsite vienas kito.

Adamas balsams davė Tamsiojio ir Šviesiojo vardus. Tamsusis balsas panešėjo į tamsius vandenis, užpelkėjusius ir klastingus ežerus, akimirksniu įryjančius tyrų akivarus, po kojomis liulančias samanas, tirštą vandenį. Erdvės plynos, vieni stagarai, jokios augmenijos, kiek akis užmato pilkas ir niūrus horizontas. Tamsusis balsas jam žadėjo galią. Šviesusis balsas jam priminė kūdrą, apaugusią geltonais vilkdalgiais. Virš vandens skraido laumžirgiai prieš saulę žaižaruojančiais sparnais. Ant kūdros paviršiaus švysčioja vandens čiuožikai.  Kurkia varlės. Jis pasemia vandenį, o jis uodas nuo knibždančių buožgalvių. Šviesusis balsas jam nieko nežada. Tad kodėl jis turėtų paklusti Šviesiajam balsui? Kodėl? Netekti Eglės ir pasiduoti vienatvės erdvei, kurį jį užvaldys ir įsuks.
Juodasis sako:
- Tu amžinai girdėsi jos balsą, jos balsas bus su Tavimi, tau tereikia tai padaryti.
Balsas iš šviesos tyli. Bet Adamas jaučia, kad jis čia pat. Alsuoja ir laukia. Šviesusis balsas yra ramus, kiek liūdnas, o balsas iš Tamsos yra plėšrus; jis neleidžia pasirinkti. Adamas verkia, jis nežino, ką daryti. Jis nenori žudyti Eglės, tačiau labai ją myli ir nori būti kartu.
Tada balsas:
- Turėjau omeny, nužudyti meilę savyje, tada būsi laisvas.

Balsų daugiau, jie vienas per kitą dalija patarimus. Balsai, visokiausių spalvų. Adamas nuščiuvęs žiūri ir klausosi, jis nieko nebesupranta. Rekia kažkaip susirinkti, susikaupti, apsispręsti... Buvo beužmiegąs, kai išgirdo tylųjį balsą.
- Bet žinok, skrendi tik tada, kai myli.
Kai gerai pagalvoji, tai visų žmonių balsai yra žaižaruojantys, spalvoti. Tiesa, būna, kad dominuoja kokia tai splava, skyriasi intensyvumas. Bet tai nieko nekeičia, žmonių balsai yra spalvoti.

Kitą  rytą Adamas pabudo gerai nusiteikęs. Jis išdalino Eglės papuošalus mergaitėms gatvėje. Tos galvojo, kad tai pamišėlis dalija visokius niekučius. O jis džiaugėsi jų sumišimu ir juoku, ir saule, kuri švietė aukštai virš jų. Nueina į banką ir pinigus perveda fondui, kuris remia Afrikoje badaujančius vaikus. Jam gera, lengva. Balsai jį paliko ramybėje. Adamas laisvas. Laimingas. Jis skrenda. Ne, jis tik sklendžia. Iš lėto, pažeme, nes skristi galima tik dviese. Ir tai gali būti tik tada, kai juos aplanko kažkokia nuo jų nepriklausanti jėga. Jėga, stipri ir netverianti ilgai. Ji tam, kad sujungtų, o paskui palieka žmones vienus. Ir jau tada jie kapanojasi, ilgisi to skrydžio, prisimena jį, ir niekada negali pakartoti. Ta jėga negali būti maloninga, iš jos neišmelsi nieko, kad ir kiek svajotum ar fantazuotum. Ji tik degina. Kai jauti deginimą, supranti, kad tai ji. Tikriausiai būtų galima pasakyti, jog skrendi tik tada, kai esi apimtas liepsnos.

Tiesa, tarp Adamo ir pasaulio nėbėra jokio tarpo, jokio plyšelio. Pasaulis, daiktai taip arti ir Adamas jaučia jų kvėpavimą.

Kad balsai daugiau niekada nesugrįžtų. Grįžęs paima lapelį ir užrašo: „Adamas, kuris buvo miręs“. Skambant „Tuščio kambario bliuzui“*, jis pasiduoda.

*http://kontrabanda.rus.lt/Kontrabanda%201993%20mp3/