Aš šiaudu įkvėpsiu tvankią naktį,
Slapta įminsiu dangaus runą.
Esu lyg vagystė, nereikia man rakto,
Ir upės po kojom per sausrą nekliūna.

Tvanku iki kraujo, gęsta gyvybės,
Nakty šioj gyvena tik skausmas ir dulkės.
Prieš stichijos valdžią visi esam lygūs –
Išdžiūt ligi nieko, išdžiūt ir prapulti ---