Rugpjūčio naktį,
                  Vienintelę naktį,
Siela sparnus užsiaugina.
Į dangų kyla –
Auksinę pilnatį apglėbia,
Paukščių Taku atbėgus
Šokiui kviečia laimės paukštę...
Ir žemėn krinta.

Su rudenėjančiom žvaigždėm į žemę krinta –
Basa po gaivią rasą braido,
Paskendus pataluos atolo
Baltutę dobilo galvelę glosto,
Klausosi svaiginančios rugių dainos...

Rugpjūčio naktį
Mano siela gimsta –
Dangų vagia
Ir suglaudusi sparnus
Stačiai į žemę neria,
Kad surinktų krintančias žvaigždes,
Kad sugrąžintų ramybę širdžiai.