Kai blaivos tikėjimas
vartuos nuo kalno
įsmeigęs manin
padūmavusį žvilgsnį
ridenasi naktys
džiaugsmingos bet žvarbios
kaltės tos daugiau
savimi neišpirksi.

Toks šaltas karčiosios
aronijos žiedas
ironiškai šiepia
tamsos siluetą
jame įsisupusi
vaikiškai miega
istorija tartum
viliokė koketė.

Nežadinu vilčiai
šekspyriško šypsnio
nes sąžinės balsas
vis graudžiai ataidi
nors gal kada nors
dar pajusiu sublyksint
vidurnakčiu piešiančią
džiugesio kreidą.