Štai obelis jau metuose palinkus,
pasiūlo man saldžiausią vaisių.
Jį nuskinu, o ji parimus,
vėl sužydės kai aš pareisiu.

O tolėliau...

Ten klevas išdidžiai šakas iškėlęs,
aš jo paunksmėje prigulsiu tyliai.
Ištiesiu nugarą ir lengvas vėjas,
lopšinę ainių sudainuos nebyliai.