Mintis
*
Minties didybe, kosmoso kely,
Palietus dieviškąją pažinimo ribą--
Galaktikų bedugnės spinduliai keli
Kaip Amžinybės aidas graudžiai žiba
Tavo aušrojančios nakties ūkuos--
Ji atsirėmusi į skardžio baltą griūtį--
Ar angelo sparnais Mintis lėkios,
Ar demonu baisiu jai skirta būti--
Dar nežinai, kantrioji Žeme, tu--
Bet tavo veidas vis labiau tamsėja
Nuo neapykantos tirštėjančių nuodų...
O nuopuolis Minties tą pražūtingą sėją
Vis kruvinaisiais pelenais nubarsto--
Dantis galanda pragarai vis moderniau--
Ir dūžta žvaigždės ant gyvybės karsto--
Šviesus Minties stebukle, numirei nejau,
Minties didybe, kosmoso kely,
Palietus dieviškąją pažinimo ribą...
**
Virš krintančių lapų, šarmojančio vėjo,
Virš Žemės sukrešusio kraujo, randų,
Virš tyliojo skausmo uolos...prašviesėjo--
Minties spinduliai nusitiesė du
Per tamsą, per liūdesį ir sužaibavo
Žaliausiais kalnais virš piktų vandenų--
Dabar, Žeme, paukštė šviesiausioji tavo,
Pakilus virš skausmo, giedos - gyvenu
Ir smilgų pavėsy, šnarėjime javo,
Ir net šlamesy rudeninės šalnos--
Virš gaublio nakties aušra nubangavo
Minties spinduliai, pražydėję kalnuos--
Virš krintančių lapų, šarmojančio vėjo,
Virš Žemės skrešusio kraujo randų...
***
Pakilo, pakilo virš aukuro šilo
Mūs ilgesio paukščių žalieji sparnai--
Nors verkė dangus, saulės uolos įskilo--
Virš rudenio žemės , Mintie, gyvenai--
Lyg kosmoso akys žėrėjo bedugnė
Mūsų širdžių krauju nutapyta--
O Nemunas plaukė į Aukuro ugnį,
Minties spinduliais šaukė šviesųjį rytą--
Pakilo, pakilo virš aukuro šilo
Mūs ilgesio paukščių žalieji sparnai...