Be sustojimo...
su saulės spinduliais,
su dargana
vėjuota,
rudeniniais lapais,
degančiais takais
per seną sodą
aš atėjau
iš Laiko atminties,
iš pasakų,
iš vaikiškų dainų,
iš netekties,
vilties,
gyvybės ir mirties,
iš kažkada jau
buvusių
manų dienų.
aš atėjau,
aš čia esu,
daug laiko neturiu
Jums meilę, šilumą,
svajas Jums
dalinu –
pilni aruodai mano,
gal ko šitam kely
ir netenku,
tačiau daugiau randu
rasotais pievų
virpuliais brendu –
gyvenam!
padūkęs vėjas pūstels
paryčiais,
aušra viltim
vėl apkabins
obels nubalintą kamieną,
vėl gluosnis mos šakom
rytojaus ateičiai,
o aš
tuo degančiu taku
išeisiu
vieną dieną...