*
Gėlių kalba prinokusi tyli--
Į usnės žiedą debesys sužiūrę--
Dar mes ne rudenio šalnojančiam kely,
Bet man priseki baltą sapno burę

Prie saulės laivo, o beržai pamos
Dar žaliomis viršūnėmis iš tolo
Ir putinai nuraudę ant kalvos,
Žarijos karštos dobilų atolo--

Juk viskas, viskas šilta ir šviesu
Ir žemė šypsos, geria geismo vyną--
Bet ateini tu sodais debesų--
Ir gelsvo nerimo jau nieks neužgesina--

Gėlių kalba prinokusi tyli--
Į usnės žiedą debesys sužiūrę...


**
Oi, kaip sužėrėjo skardžių putinai--
Tu ateik į sapną mano būtinai--
Tu sugrįžk iš vėjų, iš audrų liepsnos--
Ir širdis manoji su beržais dainuos--

Sužydės aistringi vasaros žiedai
Atminimo vingy, kur aušroj matai
Gintaro bangelę virš šilų miglos--
Vėjas smėlį kelia,kopos užsiklos

Nerimu šviesiuoju, nerimu širdies--
Aš tave sapnuoju virš rudens nakties--
Gervės skrenda, kalbas, lyg mūs angelai--
Baltąją legendą plukdo viesulai--

Oi,kaip sužėrėjo skardžių putinai--
Tu ateik į sapną mano būtinai...


***
Mūsų džiaugsmo takas, mūsų meilės gėlės
Vasaros ugninės žėrinčiam glėby--
Pro beržų šešėlius pilkos miglos kėlės--
Kur, rugpjūti mano, tu laukais skubi...

Gaisruose pražydo purpurinės rasos--
Saulės aidas toly skaudžiai įdienos--
Mes su ja nubrisim per ražienas basos
Paklausyti nendrių šiugždančios dainos--

Paklausyt,kaip šneka ajerai nubalę
Ir vilnis sušąlus ežerų žalių--
Tie beržai, berželiai glosto sapno kelią,
Ugnimi užlieti vasaros gėlių--

Mūsų džiaugsmo takas, mūsų meilės gėlės
Vasaros ugninės žėrinčiam glėby...