Tą dieną maniškis buvo nuvažiavęs į gamyklą „ Komfortas“. Kalbėjosi su Petru ir Aurimu. Aurimas jam paliko draugiško, „savo“ vyruko įspūdį. Jie  net išvaizda buvo panašūs lyg broliai – Auris ir mano brangusis. Tačiau į gamyklos teritoriją , o jo sumanymas būtent : apžiūrėti mano košmare matytą rūsį, patekti nepavyko. Praėjime susitiko  buvusį mokslo draugą. Iš jo sužinojo, kad į gamyklos rūsį darbininkai vengia eiti, nes ten negera vieta. Įvairių įvykių būta, ypač su katilinėje dirbančiais. Daug laukinių, pasiutusių kačių. Net gamyklos visuotiniame darbuotojų susirinkime buvo svarstomas klausimas  – kaip išnaikinti įžūlius gyvūnėlius. Be to vienam mirusiam žmogui katės veidą išdraskė, apkramtė.
-   Aš nenoriu svarstyti, kas sargyboje pas jus vyksta –visi kažkokie įbauginti. Tu esi mano žmona,o aš matau, kad tas darbas kenkia tavo sveikatai. Tu turi užauginti sveiką vaiką, Auryte.
    Nelabai įdėmiai klausiausi. , ką jis šnekėjo. Pati žinojau.- reikia susirasti kitą darbą. Bet kur, kaip? Kad laikas tiktų? Kad nors dukrytė „ iki darželio“  paaugtų . O dar būtų šauniau, jei mano rūpestingasis atneštų į namus dvigubai didesnį atlyginimą  - sėdėčiau namie, Silvestrą auginčiau, ruoščiau skanius valgius, megzčiau vyrui megztinius... Et, šnekos...
    Gydymas apsiribojo lašalinėmis,  tabletėmis, fizioterapija. Dienos slinko nuobodžiai. Gerai, kad anyta kelis sykius buvo atsivežusi mergaitę. Kas antrą vakarą ateidavo vyras. Apie gamyklą
daugiau su vyru nešnekėdavome – gydytojas rekomendavo nesikalbėti apie nemalonius dalykus.
   Visgi po dešimt dienų, penktadienį, vyras atvežė mane į namus. Tądien Silvestra man pasirodė pasikeitusi –ūgtelėjusi ir protingesnė.Ilgai lauktas vakaras namie turėjo būti jaukus ir mielas. Vyras mano atvykimo proga paruošė vakarienę : bulvytės „Fri“ , daržovių salotos, kava, ledai.
- Gal  šampano? Ar vartoji dar tabletes? Nupirkau prieš savaitę „Iki“. Akcija pasitaikė.
- Nereikia, geriu antidepresantus. Geriau pasakyk, kas manęs ieškojo per tą laiką? Ar Glorija skambino?
- Buvo užvažiavus. Silvestrai batukus atvežė. Prašė tavęs atsiprašyti, kad nelanko. Nemėgsta ligoninių. Aurimas irgi skambino kelis sykius. Ir užėjęs buvo. Pasikviečiau. Gerai pašnekėjom, alaus išgėrėm, kortom lošimus prisiminiau...Hmm....
- Kas? Matau, kažko nepasakai. Na?
- Tu nežinai vieno dalyko...
- Ko? Nekankink.
- Bet gal tu net nepažinojai. Juk ne visus koncerniškius pažįsti? Užvakar rado žuvusį vyrą iš Rankų. Ir vėl rūsyje. Nenorėjau tavęs nervinti.
- Ar mūsų pamainos?
- Hmm...su jūsų pamainos vyrais ėjo...Girdėjau ,kad labai simpatiškas, jaunas. Ir pravardę –Mikas.
Mikas??? Jaukaus vakaro neliko nė lašo.
- Pasakok, ką žinai. Būk geras. Jis iš mūsų pamainos. Kartu teko dirbti. Stiprus toks. Vis pajuokaudavo. Viešpatie, tai kas jam atsitiko?
- Aurimas sakė: širdis plyšo.
- Kaip tai galėjo būti? Jaunas, sportavo.Pati paskambinsiu Aurimui arba Katerinai.
- Neskambink. Vėlu. Pats tau pasakysiu geriau. Nes gali labai susinervinti. Klausyk, Aurelija, daug sutapimų būna gyvenime.Ir viskas...Taip išpuola. Ir čia taip pat. Nedaryk skubotų išvadų. Aurimas, Petrelis ir tas jaunas vyras nusprendė pagauti tą laukinį katiną. Vieną ar kelis. Įlindo paryčiui į rūsį – apie ketvirtą ryto išėjo, sakė.Kas ten nutiko? Nežinau. Tik jūsų Petrelis guli Kauno Klinikų Kardiologinėje ligoninėje. Širdies priepuolis, Miką rado negyvą, o iš Aurimo nieko nepešiau....
- Jis. Jis. Šiurpas. Jis labiausiai nekentė Miko, nes tas tuoj jam atgal pildavo, viršesniu nepripažino. Ar dar nepalaidojo? Aš norėsiu į laidotuves.
- Baik, mano džiaugsme. Saugok save. Aš tau sakau –Silvutę turi. Palaidos ir be tavęs. O ar buvo ar ne –nežinau.
       Kai brangiausiasis pasisiūlė dar ir indus išplauti, išslinkau į balkoną ir paskambinau Katerinai.
    Atsiliepė antroji pusė:
- Nėra jos, – kalbėjo labai griežtai,-ji išvažiavo pas vaikus keliom dienom. O kam jos reikia?
- Aš, Aurelija, iš darbo.
- Girdėta. Jau namie? Ji tik atidirbo – šiandien grįžo. Kas dar atsitiko?
- Nieko, tik aš norėjau sužinoti, kada laidotuvės? Gal žinote?
- Ryt, pirmą valandą. Žmonos neleidau, jos nervai visai pašlijo.
Laidotuvėse buvo marios žmonių. Dėl dalyvavimo laidotuvėse su vyru net susipykome, palikau jį su dukruže – jis manęs nesuprato. Aš tiesiog negalėjau neišlydėti Miko. Prie Glorijos, aišku, prieiti neketinau. Juk aplink daug gamykliečių. Ji šnibždėjosi su visų pamainų sargybos ir koncerno apsaugos šefu Žirneliu. Pusseserės antrasis tipeno jai iš paskos.Man neteko nė sykio kalbėtis su „Komforto“ apsaugos viršininku Žirneliu. Parašą mokėjau atpažinti, nes išvežimo, išnešimo važtaraščiai turėjo būti  jo arba Batios pasirašyti. Matydavau, kai eidavo namo pro praėjimą , nešinas sunkiu portfeliu. Kartais, kad visi kiti einantys iš gamyklos matytų, atidarydavo jį ir parodydavo mums,ką turi., bet dažniausiai – ne. Glorija kelis sykius parodė į mane. Argi viršiausias apsaugininkas irgi susijęs su produkcijos vogimo operacija?
  Netoli išnešamo karsto pamačiau ir Saulių Jonevičių. Ne vieną. Šalia stovėjusi moteris buvo kažkuo labai panaši į jį. Šiurpo veidas spinduliavo palaima  ir tuo skyrėsi iš minios.  Kai ėjau pro šalį  ir dar kartą pažiūrėjau į ją, moters veidas transformavosi, išgirdau šnypšiantį urzgimą. Žibančias katės akis, prašieptą snukį.
Apsidairiau – ar tik aš? Rodės, aplinkiniai nieko nematė ir neišgirdo. Aišku, išsigandau, bet ne taip smarkiai – buvau tarp žmonių.
Drulia verkė kaip vaikas. Apsikabino mane. Iš jo „kietumo“ nebuvo nieko likę.
- Jeigu jau Miką... Jį galėjo tik už nugaros, bet kaip čia... Vieni sako: gerklę perkando, išdraskė ir jis nukraujavo begulėdamas. Kiti sako: širdis. Tardytojas išvis: byla nebaigta. O juk ir aš galėjau su Petreliu eiti. Tik kad leidau Auriui „bovytis“ – kates medžioti. Juokiausi iš tokių vyrų. O, pasirodo, rimtas reikalas. Dar sakė, kad jo ranka labai apkramsnota...
Prisiminiau, kai Jolita šaukė, kad matė mane košmariniame sapne Miko ranką begriaužiančią. Net susigūžiau prisiminus ir kažkodėl nemaloniai pajutau, kad manęs laukia dar viena košmarų naktis.