Gal dar svajokim, gal dar ne vėlu,
Išlėkt kaip paukščiam net neatsisukus.
Panert į tamsią neviltį, kur taip gilu,
Iš karščio, saulėtų dienų ištrūkus.

Gal dar pagerkim rytmečio rasos,
Juk jau negreit susėdę jos ragausim.
Juk pasiilksim vėlei vasaros kaitros,
Negreit, - savęs juk neapgausim...

Nebus gegučių, nestuksės geniai,
Tik kris pavargę lapai nuo šakų.
Atrodo viskas buvo taip seniai,
O štai ir vėl ruduo atsliūkina taku...