Vasaros naktis
Mažyčiame vasarnamio lange
Apsigyveno žvakė –
Sielos nuliūdusi žvaigždė,
Nutūpusi iš krištolu pasidabinusio dangaus.
Vakaro svaiginanti tyla – švelni lopšinė –
Užliūlavo pienių saulutes,
Gležnas gelsvas katpėdėles
Ir vienadienių žiedus.
Išsigandę temstančių skliautų,
Neužmirštuolių užsimerkė akys.
Užsnūdo vilkdalgio melsvumas
Po kadagio skvernu.
Viršūnėse klevų nedrąsiai sušlamėjęs,
Klajūnas vėjas į jauną avietyną nusileido.
Nuraudo paliestos glamonių uogos,
Slėpė gėdą po išsiskleidusia migla.
Romantiška lakštingalos daina
Aistros banga per kūną nuvilnijo.
Suvirpo meilės pamiršta širdis
Žiogelių serenadai suskambėjus...
Nakties garsai, į vientisą simfoniją suplaukę,
Čiurlenime upelio skęsta.
Svaiginama alpios nakties ramybės,
Sutirpsta žvakė, paryčiui nurimsta siela.