nieko neteigianti esė

Tikslesnis šios temos formulavimas būtų: daiktas ir vaizdinys tapatybės klausimo fone. Galėtume išskirti tris suvokimų sritis: realus daiktas, daiktai, apčiuopiami jusliškai, siejama su paprastos regimybės sritimi; daikto, daiktų vaizdinys, forma, idėja, esmė, vadinamoji antjuslumo sritis, siejama su vidiniu matymu, vidine žiūra; žodis, sąvoka: parašytas – regimas, tariamas – girdimas.
Platonas pirmasis padalijo pasaulį pusiau, išskirdamas juslinį (netobulą) ir anjuslinį (tobulą idealybės sritį) pasaulį. Juslinio pasaulio daiktai tėra tobulų idėjų šešėliai, atspindžiai. Aristotelis „daiktų esme“ bando laikyti formą. Atrodo, kad Vakarų filosofinės minties raida toliau už Platoną pažengusi nėra. Tiesa, M. Heidegeris kalba apie naujus filosofijos uždavinius. Kalba jis ir apie metafizijos įveiką.
Vėlesnėje filosofinės minties raidoje išgirstame, jog galbūt daikto esmę sudaro žodis, sąvoka. Berods, šitaip mąstė V. F. Hėgelis.  Tačiau taip mąstant prarandama esmingoji daiktų tamsa, daikto paslėptis, neperregimumas, neperšviečiamumas, daikto transcendentiškumas, nepažinumas, nežmogiškumas. Tardami, jog daiktų esmę ir branduolį sudaro žodis-sąvoka, daiktą akimirksniu perskrodžiame, padarome jį grynai fiziniu be sakralumo šešėlio. O su tokiu daiktu galime daryti ką norime. Jis jau mūsų.
Čia yra painiavos. Ilgą laiką maniau, jog daiktų branduolį, visai galimas dalykas, sudaro žodis. Žodis neperskrodžia jo, tačiau liudija jo sakralumą, arba dar geriau – jo šventą kilmę. Šitoks aiškinimas sudarė įspūdį, jog žodžiai yra „nuleisti iš aukščiau“ ir sudarė gerą pagrindą išaiškinimui, jog „pradžioje buvo žodis“. Taip žodžiais mes įforminame pasaulį, išplėšdami jį iš chaoso ir nebūties. Beformei masei suteikiame konkretumą, išskiriame dalis ir visumą.
Tokia mintis man pirmiausia atėoj, žiūrint į upę, kai prieš septynerius metus Vilniuje troleibu suvažiavau per tiltą.  Tada ir pagalvojau, jog upės nematau, „upę“ girdžiu. Na, ir iš kur aš „žinau“ upę, jei jos visos kaip upės nematau, o tik pailgą vandens lopą. Galima daryti prielaidą, jog mes turime išankstinį žinojimą. Gali būti, duotą „iš aukščiau“, o visai galima, jog tai byloja patirtis, įgyta per ilgą žmonijos evoliuciją. Taigi prielaidą, apie žodį-esmę „duotus iš aukščiau“ nepasitvirtino. Nepasitvirtino ir tai, jog esmė yra girdima, o ne matoma. Nors „girdėti esmę“ yra gražu, tačiau daiktai tokioje situacijoje lieka nuogi ir beglobiai, jie – vis dar mūsų valioje.
Vis dėl to ši mintis gali atvesti mus prie pozityvių dalykų.  Mano manymu. Šitaip įsižiūrėjus (gali būti, jog daiktų „esmės girdėjimas“ nėra šito matymo priežastis, o egzistuoja paraleliai ar kaip kitaip), galime „matyti“, jog kiekvienas fizinis daiktas yra begalinis. Gražu manyti – įkūnija absoliutą, nors tai vargu bau teisinga. Daiktas – įkūnytas absoliutas? Kažkuria prasme taip, galbūt „kūrybinio“ mąstymo prasme. Daiktas neturi pabaigos; kas gali parodyti daikto pabaigą? Besti į ją pirštu ar išaiškinti logiškai? Pabraukti pieštuku? Kai įsižiūrime į daiktą, suprantame, jog mūsų žvilgsniui  (čia reikėtų tarti vidinei žiūrai) „atsiveria“ kita daikto pusė, neregimoji daikto pusė. Paprastu žvilgsniu mes niekada negalime daikto matyti „viso“, iš visų pusių, patirti kaip absoliutą. Klausimas – kas kiekvieną akimirką leidžia man daiktą patirti „kaip visą“ – erdvės suvokimas, vidinė žiūra ar žodis, išreiškiantis absoliutą, esmę. Tardama žodį, aš „suprantu“ daiktą.
Ar mąstydami daiktas – žodis pasiekiame tapatybę, atkuriame pasaulį, vientisą jo vaizdą? Atrodo, ko čia daugiau trūksta – daiktas atitinka žodį ir priešingai. Įvairiausių formų kėdžių pasaulyje milijonai, o žodis „kėdė“ vienas, išreiškiantis esmę.
Manau, kad vis dėl to mąstymo seka turėtų atrodyti taip: daiktas – vaizdinys (idėja, forma) – žodis. Daiktas, jis lieka vienas, o vaizdinys ir žodis sutampa. Daiktas atgauna tapatybę.  Aš negaliu įsivaizduoti kėdės formos, neištardama „kėdė“, vaizdinys be žodžio neegzistuoja, yra nepažinus. Žodžio galią vis dėl to reikia pripažinti, mes galime ištarti tik tai, ką pažįstame ir pažįstame  tai, ką galime ištarti. Mūsų pasaulio ribos baigiasi ten, kur baigiasi mūsų žodžiai.  
Daikto vaizdinys (idėja, forma) iš esmės yra blankūs daikto atspindžiai, nors tradicinė metafizika mums tartų priešingai.  Daikto vaizdinys-idėja-forma yra blankūs atspindžiai, net paryškinti žodžiu, lyg kokie sąmonės fantomai. Tiesa, šitie fantomai yra „atpažįstami“ ir leidžia mums pažinti pasaulį. Vaizdinys-žodis yra etiketė, kurią mes mes nuolat klijuojame, kad „iškoduotume“ pasaulį, ir jis mums taptų savas, pažįstamas, modeliuojmas, suprantamas ir įryjamas.
Gyvename įrytame pasaulyje, kitokiame ir negalėtume; galime tai tik pripažinti; tamsiosios pasaulio ir daiktų pusės pripažinimas būtų pirmasis žingsnis į išsilaisvinimą; dabar gi priešingai – laisvę, išsilaisvinimą mes suvokiame kaip pažinimą ir užkariavimą, savo teritorijos praplėtimą. Pažinimas yra tolygus užkariavimo veiksmui, tiesa, teoriniame, proto lygmenyje.  O kadangi nėra „realus“, jis pateisinamas, pripažįstamas ir nutiesia visus kelius į realų pasaulio pavergimą. Ne veltui F. Bekonas sako: „Pažinimas – tai jėga“. Kuo daugiau pasaulio savin įrysi, tuo stipresnis būsi. Tačiau susiduriame su „paradoksu“ – užkariaudami pasaulį ir patys daromės nelaisvi.  Tokia yra šios proto pergalės pasekmė. Tokia kaina.
Technologijų pažanga mums grasina vis stiprėjančiomis ir totalėjinčiomis kontrolės sistemomis, prasidedančios nuo e-dienyno ir kitų nekaltų dalykų. Žmogaus yra tiek, kiek jo yra kompiuteryje. Nors ir stovi priešais, įrodyk, kad tu esi tu, jei tavęs nėra kompiuteryje. Žmogus vis labiau pančioja pats save.
Vakarų kultūra – vaizdo kultūra, viena svarbiausių juslių yra laikomas regėjimas. Regime daiktus, regime esmę, vaizdinius, formas, idėjas. Net žodžiai yra matomi. Ne girdimi, o matomi. Mes reflektuojame, interpretuojame, analizuojame parašytą žodį. Tariamo, girdimo žodžio refleksija yra išstumta. Narcizo kultūra.
Mąstant daiktas – vaizdinys – žodis, o ypač vaizdinys – žodis matėme jų persiliejimą, savotišką susijungimą, girdėjome jų amžinos meilės priesaiką, vaizdinys – žodis mums sako, kad regėdami mes girdime, o girdėdami regime.
Dar truputį apie daiktus, jų stebuklingą paprastumą, lyginant su vaizdiniu-forma-idėja. Kaip minėjau vaizdinys yra tobulas vaizduotės fantomas, tačiau blankus. Daiktai realybėje yra apaugę  įvairiausiomis detalėmis, apžėlė tobulais įlinkimais, briaunomis, linijomis. Šis jų vis-kitoniškumas yra laikomas netobulu ir mažiau pranašiu už tobulas idėjas. Laiko matas čia tampa lemtingu vertinant:  vaizdiniai-formos-idėjos yra tobuli, amžini, nepavaldūs laikui. Blankumas yra amžinas, o intensyvumas, kaip žydėjimas, vaisiaus brandinimas ir nykimas yra pažymėti laikinumo ženklu. Tai, kas intensyvu, negali trukti ilgai. Amžinos meilės nėra, tačiau yra įsimylėjimo grožis.
Kažkada klausantis A. Šliogerio paskaitų, teko girdėti, jog metafizika graikuose gimsta iš juslinio pasaulio pilnatvės, perviršo, pertekliaus. M. Heidegeris kalba apie metafizikos įveiką ir čia pat prabyla apie naujas metafizikos galimybes, jos išsklaidą, neapsižiūrėjimą, pražiūrėjimą (!) kokios nors esminės smulkmenos, detalės.  Metafizika leidžia naują žiedą. Reikės daug laiko, kol jis pražys. Jei pražys. Jei leisime pražysti. Žmogus – metafizinė būtybė.
Kad ir kiek kalbėtume, apie esmę mes nieko negalime pasakyti, net to, ar ji – yra. Kiekvienas jos nusakymas kvepia prievarta. Bet – negi siekiame ką nors įrodyti? Ne, tik pasigrožėti, tik žavėtis, sekti vingrią minties gyslą, nutrūkstančią, ir atsirandančią tolėliau, už kelių žingsnių, o gal kitame žemyne, pasirodančią kitą dieną, o gali būti – po kelių šimtmečių ...
Yra kelių, kurie pasibaigia. Keista yra eiti eiti ir prieiti kelio pabaigą. Tačiau kelio pabaiga nieko nereiškia, kas ją matė, dažniausiai žino, ji tik atveria erdvę. Kelio pabaiga visada atveria erdvę, dirbamo ar užleisto lauko, pievos, nušienautos ar žydinčios, miško gelmės su saulės nutviekstomis proskynomis ir žaidžiančiais šešėliais tarp paparčių, o gal prieisite negyvenamą sodybą su žydinčiomis ar jau prinokusiomis vyšniomis, gali būti, jog rasite tik apsamonususius pamatų akmenis... Tiesa, pagrindiniai keliai pabaigos tikriausiai neturi, jie veda į miestus, į pasaulį ir niekada niekada nesibaigia. Jais keliaudamas tikriausiai apsuktum aplink pasaulį, jei tik užtektų laiko... Suktum ir suktum, kol gale gale neištvėręs nertum į nuošalų keliuką...