Negalėjo paukštukas gyventi narvely,
                               Supintam iš aštrių, skausmingų vytelių,

Negalėjo šeimininkui dėkot už pastogę –
                               Vos pradėjus čiulbėt – jį uždengdavo drobe.

Vandens neragavo iš tyriausio šaltinio.
Atsainiai numestą grūdą lesė, springo ir kimo.


          Blausi šviesa, tvankus kambarys
                               Ir jis – tos skurdžios aplinkos dalis...
                                                 Nerakintas narvelis, pravertas langas,
                                                                   Gurkšnis oro gaivaus ir kelias į dangų...


Ar išdrįstų
kas nors  
kaltint
paukštį, pasirinkusį
laisvą svaiginantį
aukštį?