Žolinės – žengiam į dangų ar žolę,
Viskas priklauso, kas mus kviečia,
Tik tikėjimas verčia gyventi ir laukti,
Ugdyti jausmus – patirties atradimus...

Jeigu būtų atmintis gili kaip dangus,
Pasiimčiau Tave lyg į savo  namus
Gyvent amžinai, kol gyvensiu patsai,
O dabar vis bandau prisimint, ką jaučiu.

Išsisaugosi tik užrašytą eilėraščiuose,
(Pa)Klydusį (tavo) sujauktuose jausmuose,
Juk Tu, kaip ir aš, iki šiol netikėjai –
Jausmai gyvena atskirai nuo Tavęs.

Jei jausmų neįpinsi į posmus,
Jie iškeliaus greičiau už Tave,
Taip ir neįamžinti kitose kartose,
Kažkam nepadėję kopti be laiptų.

Tu – gyvas, kol Tave prisimena,
Išnyksi, kai visi Tave pamirš.
Paskutinis anapus išeidamas
Pasiims amžinon atmintin.

Užmaršty tu gyvensi per amžius,
Tas laikas dar tau nusibos,
Juk viską Tu išsineši anapus,
Kiek pamirši savo eilėraščiuos...