Monologai sugulę į kriaukles
Išskaičiuoja atodūsiais laiką.
Smėlio raukšlės po kojomis traukias –
Pėdos randus paliks vėl iš lėto.

Nebegrįš daugiau jūra, mielasis,
Bangos akmeniu risis į krantą.
Tik nuo vėjų užtroškęs suprasi,
Kaip dugne žuvys sausumą randa.