Saulė į vakarus

Sėda Saulė į dulkinus vakarus
Ant asfalto nusėdęs
Prisimint kaip gyvatvorės šneka
Kai daina neša miegą
Iš vaikystės prasimuša pasakos

Aukso liepa su spiečium žalumo
Sidabru debesies iškerojus
Tu šneki ir tyli, po nakties
Vilgom drobę rankovių į ežero kūną
Šitiek daug, o kartu tiktai mažumos

Pilnuma išbanguoja javų paribėm
Slyvų kaulai, o mes neriboti
Išdabinamas skliautas žvaigždėm
Ten kalnuoti miškai ir taip noris sustoti
Tu jauti – šiam pasaulyje noris šypsotis

Sugrįžimas – tos veriančios nuotaikos
Kai kažką lyg pamiršęs ištart
Išgirsti dabarties ošime
Vėją rymantį, virš užsnūdusio lauko
Viršum kalno supilto šile
Ir melsvėjančio skliauto

Ak tos plytinčios akys miglų
Ramuma gelsvam mėnesiui tekant
Ir tas amžinas skausmas kelių
Kai susminga lygiam horizonte
Biškį kreivas ir kaimiškas takas

Tiktai bėgi, leki viršum laiko
Žolės braižo kelius
Tavo rankos jau nebeišlaiko
Kylam skrydžiui – baltu drugeliu
Viršum žemiško motinos veido
Toltik