Iš vakarėjančio dangaus
Į pievą žvaigždės nusileido.
Jos rasomis čia prausis veidus,
Kol rytmetėlis neparaus.

Paskui pabers rasų karolius
Ir išdykaudamos pakils
Į kosmosą. Ilgai netils
Žvaigždžių ilgėdamosios žolės.

Ir tik mėnulis apvalus,
Per Žeimeną nutiesęs taką,
Ilgai dalins žmonėms sapnus,
Klausys ką nendrės tyliai šneka.

Žiūrės lyg pienburnis slapčia,
Pakėlęs debesį kuprotą,
Kaip nuogos laumės čia-čia-čia,
Ar lėtą valsą pievoj šoka.