Brangus eiliuojantis žmogau,
parašyki asmeniškai man,
nebijok – nereikės atsakyti,
tik bus leista Tau žymiai daugiau...

Gal Tau nesvarbu, nežinau,
o aš vis dar atsakau
už tau rašomus savo žodžius,
kuriuos Tu skaitysi šįryt...

Tad netildyk, prašau,
nes žodžiai yra anglis,
kurstanti liepsną jausmų,
norėtų paslėpt ir pamirštų...

Patikėk savimi, aš jau (dar) tikiu,
atsakai už save ir už tą,
kuris, nepažinęs gyvenime (tavęs),
atpažins save tavose mintyse...

Tad tegu būna mintys šviesios
ir aiškios, neskandintos vyne,
mes gauname tai, ką dalinam,
ir dažniausiai, retai – su kaupu...