Šiandien, dabar, ką tik... (2)
Sugrįžau po darbų. Lyg švininė galva.
Na manau: pabraidysiu mintimis „...Žolėje“.
Ir pritars man ne vienas – kartais būna smagu
Savimi išmatuoti pasaulius kitų!
Juk lyriniai herojai anei verkia, anei graužias,
Kad juos sukūrę autoriai blogai šiandieną jaučias!
(Ir net jei eilėse – tik lyriniai herojai,
Bet juk „gyvieji“ jų mintis rikiuoja!)
Tad kiek belieka realybės eilėse?
To gyvo jausmo, kur gyvena mumyse?
Nusivyliau dabar savimi ir netgi nustebau:
Tesižavima tais, kas mąsto kuo sudėtingiau?
Tiek to... Čia sau ir dėl savęs tik pamąsčiau...
Jei dėl meno šitaip reikia, tuomet štai – rašau:
Sunkiai sklaidos voratinkliais austos mintys,
Byra smėlio smiltelės sukruvintais pirštais...
Kaukia mėnuo kaip šuo ant debesies guolio –
Taip į akmens ašmenis skyla mano tikrovė!
Ar patiko mintis? Nemanau... turbūt ne!
Ko tikėtis daugiau, jei švininė galva?
Tenorėjau ištart paprastai, nuoširdžiai:
Šiandien liūdna labai ir jaučiuosi blogai!
*******************************
Už minties paprastumą taurę vyno keliu!
Prisijungsit kas nors? Ar yra čia tokių?