Modė, Anita, Riva ir aš pagal socioniką sudarome galingą kvadrą. Susitikusios  sukuriame tokią aurą, kurią daugelis tik nujaučia esant, įtariai į mus žvilgčioja ir matyt galvoja, kad va šitos nenuilstančios kvaišos – reikia suprasti  mūsų ketveriukė –  įsivaizduoja, kad tik jų dėka pasaulis yra toks, koks yra. Taip. Tai tiesa – mes to  neneigiame. Galime be paliovos  postringauti apie teisingumą ir kitas didžiąsias  vertybes ir tuo pat metu juokauti, viena kitą suprasdamos iš pusės žodelyčio.

Pavyzdžiui, kai Modė sako mieganti su Gasetu, visos suprantame, kad Platono „Puotą“  ir Aristotelio „Sielą“ ji jau perkando ir dabar iki ausų įklimpo į Gaseto „Masių sukilimą“. Ji įsitikinusi, kad gyvenimo pilnatvė yra ne tariama ramybė, o nuolatinis  siekis įtvirtinti numatytą tikslą. Modė yra Napoleonas. Ji nukreipta daryti poveikį kitiems. Kai pradeda šnekėti, nejaučia ribos, su ja negalima ginčytis, nes tada ji galvoja, kad jos negerbiame. Ir dar Modė nejaučia laiko, amžinai visur vėluoja, bet mes jau į tai nebekreipiame dėmesio, pripratome – vis tiek ji  mūsų kvadros ašis.

Anita mėgsta paburnoti. Kai iš jos lūpų pabyra velniukų pustoniai, nuoširdžiausiai kvatojame, nes ji tai daro labai juokingai. Jos akys  visada blizga. Tai kablys, už kurio  nuolat užkimba koks nors išsiskyręs bankininkas ar sodininkas, o auksinės Anitos rankos, gebančios nulieti ne tik švelnias akvareles, bet ir nuravėti iki horizonto nusidriekusias lysves, pasirodo neįkainojamos. Anita labiau panaši į Balzaką, bet   nori būti  Gabenas ir stengiasi sudaryti darbštaus ir logiškai mąstančio žmogaus įspūdį.

Kai diskusijų įkarštyje reikšmingai nutyla Riva, nuščiūvame ir mes nujausdamos, kad savo geneologijos medį ji atkasė kone iki XIX a. vokiečių grafienės fon Beck šaknų. Riva – eruditė, daug skaito, mąsto. Ji už mus mažiau emocinga, ramiai  analizuoja savo – grafaitės su balta veido oda – kilmę. Mes, aišku, mažai tuo tikime, bet iškalbingai linkčiojame, taip išreikšdamos nuostabą ir pritarimą jos asmenybės tipui, kuris  socionikoje pagerbtas   Dž. Londono vardu.

O aš tai – Dreizeris. Taip man ir reikia. Esu pesimistė, neišranki valgiui, gėdijuosi savo nuogo kūno, dažnai man sunku apsispręsti. Kai kas mano, kad aš pasipūtusi karvė, bet tokia esu tik su tais, kurie taip galvoja, o mūsų kvadroje aš  kaip  patogiame kalėjime jaučiuosi gerai ir net pati sau  patinku.

Nežinia kodėl, bet  mūsų kvadrai jaukiausia susitikimų vieta yra mano ir Florestano lizdelis. Čia mūsų išmintis ir kūrybinės galios pasireiškia itin ryškiai. Mano naminis pyragas ir Florestano brendis kvadrą pakylėja iki neįsivaizduojamų aukštumų: sąmojai ir erudicija  prie puodelio kavos liejasi lyg iš gausybės rago. Tik Florestanas tyli, ir neaišku, ar jis iš mūsų aistringų kalbų bent ką nors įsimena, ar pasimoko. Įtariu, kad  mūsų neperkanda ir net nesistengia. Florestanui pasisėdėjimai prie kavučių nepatinka. Jam mano draugės ir mūsų kvadra – kančia.  Matau, kaip jis muistosi, batu trina po stalu parketą. Kai mes įsikarščiavusios pagaliau užmirštame kvadros papildinį, tai yra Florestaną, jis nepastebimai išslenka ir užsidaro savo darbo kambaryje tarp  suraizgytų vielyčių.

Riva, pastebėjau, pirmoji pasigenda Florestano ir eina  neva jo pakviesti, kol  Modė,  Anita ir aš dainuojame viduramžių „Kavos kanoną“. Kanonai, kuomet tą pačią melodiją po kokių dviejų taktų kiekvienas balsas pradeda vėliau, mus ypatingai įkvepia.  Modė ir Anita dainuoja puikiai, išlaiko intonaciją, jaučia ritmą. Barokinė  garsų pynė suskamba – smagu pačioms, gražu paklausyti. Įpusėjus mūsų kanonų  repertuarui, einame ieškoti Rivos su Florestanu, bet Riva visada sugrįžta viena, nes Florestanui tie mūsų kanonai  įgrisę iki gyvo kaulo.  

Kartą tarp dainuojamų kanonų, eidama į virtuvę užkaisti virdulio, stabtelėjau prie pravirų Florestano kambario durų. Jis ir Riva stovėjo tylėdami ir žiūrėjo į  stalą, ant kurio nuo neatmenamų laikų guli suraizgytas vielyčių tinklas ir kalnas visokių kvailų detalių. Vielytės spalvotos, sujungtos viena su kita, tarp jų  prilituoti visokie  kondensatoriai, rėlės ir kitokios nesąmonės. Rėlės be paliovos spragsi klapt-klapt, klapt-klapt  ir su kiekvienu klaptelėjimu užsidega arba užgęsta mažytė raudona lempelė. Jiedu susikaupę stebi  mechanizmą. Padariau tai dėl tavęs  – sako Florestanas Rivai.


Vakare įslinkau į Florestano kambarį. Jis sėdėjo prie savo klapsinčių vielyčių. Prisėdau ir aš.

Iki paryčių domėjausi kiekvienos detalės paskirtimi.

Spalvotos vielytės  ir lempelės  tikrai buvo magiškos...