Kada visi užmiega
Sumigo žemės žvaigždės – žmonės,
Ir sapnas tiesia kelią, pūkeliu pavirtęs,
Atskleisdamas slaptas mintis,
Keistas svajones,
Tarytum magas lazdele tvirtai pamojęs.
Bet kartais būna – nesimiega,
Tada gyvenimas lyg puslapis po puslapio
Galvoj kartojas.
Ir negali pamiršt žaizdų,
Kurios ilgai negyja,
Ir nežinai, ar beužgis.
Naktis dažnai padovanoja laiką,
Kurį gali paskirti tiktai sau:
Svajot, mylėti, džiaugtis ar liūdėti,
Ar mintyse gyvenimą iš naujo sudėliot.
Pasaulis niekad neparodys savo tikro veido,
Naktis nebent padovanos žvaigždes,
O aš ir tu, nakties vaiduokliais pasivertę,
Keliausime tenai, kur niekas neatras.
Tikiu, kad tu mane sutiksi
Ne vien tik naktyje.