Ar gali būti žmonės skirstomi į gerus ir blogus, jei vienam ištiesiu pagalbos ranką, o kitas keikia mane, vos tik vardą prisiminęs?
Pasaulyje nėra nei blogio, nei gėrio, nei kažkokios pusiausvyros. O jei ir būtų, tai tik laikinas, trumpas miražas, kitų džiaugsmo ar vargo sukeltas. Taigi šiam gyvenime tėra dvikova, nuolatinis varžymasis tarp abejonių ir pagundų. O kokios jos gali būti pasakiškos, velniškai viliojančios. Taip ir blaškomės, tarp to vadinamojo „gėrio“ ir „blogio“.
Skaičiau mintį, kad išduodantis kitą, tas „niekšas“ visų pirma išduoda save ir kenčia nuo to dar tūkstantį kartų daugiau. Keistos tos taisyklės. Ir dabar jaučiuosi, tarsi stebėčiau tik didelį žaidimą. Ne vien stebiu, bet ir dalyvauju jame. Gyvenimas per daug paprastas įstatyti į kažkokius sudėtingumo rėmus. Jaučiuosi, lyg esu besisukančioj ruletėj. Bet kas bus, jei nepateisinsiu už mane stačiusiojo lūkesčių? Tebūtų tik suplėšyti jausmai, ašaros, vienatvė, lyg nieko daugiau neįmanoma jausti. O kur pyktis, pagieža? Tas saldus keršto jausmas? Atiduočiau viską, kad tik galėčiau suprasti, kaip viskas iš tiesų vyksta. O kaip nuobodu gyventi yra vien tik kažko trokštant, džiaugiantis ar liūdint ir verkiant. Deja, nieko tokio savyje vertingo nerandu, kad būtų galima užstatyti likimo lošimui.
O dar visai neseniai ištraukiau tūzą. Jame širdis pavaizduota buvo. Teprakeikia mane dievai, jei pralošiu šįkart.