Prabilsiu šiandien eilėmis,
Žmogau,
Vien tau rašytom.
Netobulom, toli gražu, neypatingom.
Ir skaitant jas
Nei liūdna,
Nei graudu,
Nei linksma.
Tiesiog tai žodžiais tos,
Kuri negali nerašyti.

Ar kada nors, pajutęs
Plunksnos galią,
Poetas mes šalin jos keistą dalią?
Ne!
Niekada jis nepamirš, ką reiškia,
Kai apskritą pasaulį
Delnuose regi.

Ir niekada,
Girdi,
ir niekada
Poetas nenustos matyt gyvenimo iš šono
Ir net tavęs,
Net paprasto keleivio
Jis niekad nenustos laikyti
Sielos broliu.

Todėl tariu:
„Aš nesu poetė ir nebandau ja tapti,
Ir nežinau, kas ta poezija yra.
Tiktai žinau,
Kad tokio jausmo,
Kai žodžiai eilėmis pavirsta,
Nepatirsiu,
O galbūt tokio pat visatoje
Nėra“.