Pilki debesys, lyg švino pritvinkę, paskubomis plaukia padange.
Rodos, bijantys kažkur paveluoti, o lauke taip lyja...
Žiūriu aš į juos, praplaukiančius, ir taip norisi jiems atiduoti į kelionę savo baimes,
abejones, tegu su savim tai plukdo, kam man tas vargas?
Ir taip visko iki valiai...
Jie mane supras, neuždavinės erzinančių klausimų.
Jaučiu, kaip širdis lengvai pulsuoja, gaivus lietus prausia blyškų veidą.