Aš buvau tik Lėlė Tavo verslo pasauly,
Pinigais išmatuotoj Tavo erdvėj...
Išeinu, pavargau ir sakau be apgaulės:
Negaliu būt N-tąja Tavo eilėj!
Eilėje, kurioje surikiuoti darbai,
Svarbūs pokalbiai, biznio planai...
Tau buvau tik Lėle. Suprantu: patogu –
Be „Lėlės“ būsi „Niekas“ tarpe verslo draugų!

Tai sakydama Tau, prisiminiau štai ką:
Anuomet, kai buvau aš dar vaikas,
Pas močiutę pirkioj, svečių kambary,
Ant sofutės senos, jos pačiam vidury,
Išpuošta kaip princesė sėdėjo lėlė.
Nėriniuota suknelė, įmantri skrybėlė
Ir jos blizgūs bateliai – taip viliojo mane,
Bet močiutė pasakė: „Tu nežaisi su ja.
Juk tavo lėlytės kambary kitame!
Ir nerodyk, prašau, savo „ožio“ –
Ši lėlė pasodinta dėl grožio!“
Ir suprast negaliu, rieda ašaros skruostu:
Ši lėlė tiktai tam, kad kambarį puoštų?

Tau buvau ta Lėlė – tik puošnioji detalė
Pinigais išmatuotoj Tavo erdvėj!
Išeinu! Gyvos Lėlės taip gyventi negali –
„Sudaiktėję“ numiršta galop jų jausmai.

************************************
Kažin pastebės? Pasiges? Gal liūdės?!
Kad nėra prašmatnios „interjero dalies“?
Dar mąstau! Aš gyva! Atsigaus ir jausmai!
Lėlė many „miršta“ – tik per skaudžiai... labai...