Sugalvojau norą stebuklingą.
Jis perskris jūrą, o gal net vandenyną,
Peržengs šaltąjį ledyną,
Klausys vėjų švilpimo.

Klaus ir stebėsis žmonės
Iš įvairių žemynų.
Ką tas stebuklas padaryti ketina?
Iš kur toks jausmas atgimimo?

Bet stebukas tik kvatoja
Ir atgal sugrįžt net negalvoja.
Tuščiame pasaulyje klajoja,
Tik savo jėgas eikvoja.

Tas stebuklas, tas mažylis
Apkeliaus visus nebyliai.
Grįš per upę, kalną, namą, langą
Į svajingą širdį tavo.

Štai tas noras ir įvyko,
Nes mane tu vis dar myli.
Juk stebuklas – tas pats noras,
Kad išnyktų šiaurės oras.