Petras neprieštaravo mano prašymui padirbėti penktame poste, nes grįžo po atostogų dar viena kratėja.
- Susipažink . Margo. Tai yra - Margarita Voločko.
Pagaliau pamačiau trečiąją pamainos moterį. Didžiulė kupeta garbanotų plaukų, gilios tamsios akys, aplink kurias išdavikiškai spietėsi raukšlelės. Vyresnė už mane. Pabandė nusišypsoti:
- Labas, Aurelija. Tai bėgi į penktą? Ateisiu trumpam paplepėti po pamainų. Gal Drulios paprašysiu pabūti poste – ir ateisiu. O dėl galvos...turiu analgino spintelėje.
Kai pasuko į mūsų kambarėlį , išdrįsau nužvelgti – stambus kūno sudėjimas, labai puikus dryžuotas sijonas – tokie buvo madoj, todėl kainavo nemažai  - raudona, kiek pūstomis rankovėmis bliuskutė.
Kai atnešė tabletes , nuščiuvau. Kairė ranka buvo subintuota , bintas išlindęs iš po rankogalio.
- Užgavo, – pamatė mano žvilgsnį. - Chuliganas. Prie jūsų namų. Vėlai .
- Ką tu veikei tokiu laiku Dragūnų gatvėje, Margo? - įsikišo į pokalbį Petras.
- Nieko. Truputį užsispoksojau, o jis kad dės basliu, panašiu į šluotą.    
- Iš kur žinai, kur aš gyvenu ? – vedė mane iš proto sutapimai.  
- Buvau sutikusi Aurimą – sakė.  
Kalbėtis, aišku, nebuvo laiko . Anos pamainos sargai laukė keitimo. Ėjau į penktą, bandydama prisiminti, kada aš Aurimui esu pasakiusi savo gatvės pavadinimą. Ar mes apskritai kalbėjome apie
gyvenamąsias vietas ? Na ne. Tik rajonus minėjome. Reikės jo paklausti, ar žino, kurioje gatvėje gyvenu? Bet  Aurimas į darbą atėjo piktas, šlubuodamas ir visai nebandė manęs kalbinti. Dirbo pirmame praėjime su Kotryna. Tądien jiedu sulaikė net tris nešikus.  
Penktame poste man patiko. Ramu . Patikrinau kelių mašinų išvežamą produkciją , pasirašiau ant važtaraščių, sutvarkiau dokumentaciją, kelis žmones su gamyklos leidimais įleidau į teritoriją. Visą tą laiką tvarkiau postą - išsišlaviau, išsivaliau dulkes, išsikarpiau popierinių servetėlių, į stiklainį pasimerkiau kelias  aplink postą augusių raudonų dobilėlių šakeles. Buvo kelis sykius užėję patikrinti SRS vyrukai,  du kartus aplankė Šiurpas. Tik įkišdavo pusę kūno pro duris , apsižvalgydavo ir , nieko nesakęs,  išeidavo. Ėmiau nerimauti –vakare laukė operacija „ Glorija“, o jo vizitai tokie nenuspėjami.
- Glori,  zuja čia Šiurpas vis,- paskambinau pusseserei,- nežinia kada vėl atlėks.
- O Žirnelis man sakė –laisvą pasiėmė. Palauk , ką nors sugalvosiu.
Ateiti pas mane ji nenorėjo – labai svarbu, kad mūsų kartu nematytų.
Šiurpo, matyt, privengė ir administracija. Glorija paskambino ir pasakė, kad sumanymas atidedamas iki geresnio paruošimo. Supratau, kad vagiamos produkcijos vertė turi būti įspūdinga, jei šitaip bijoma rizikuoti. Galų gale Glorija  - administracijos viršūnėlė. Taigi vakaras bus ramus. Prieš vidurnaktį  atėjo Margo su Kotryna. Atsinešė baltos butelį ir sumuštinių. Ot , tai moterys !
- O jei kas ateis patikrinti? – išsakiau nerimą.
- Įpilsim, - nukirto Margo, - galvoji yra atsisakančių? Petrelį tai reiktų pasikviesti.
Už dešimties minučių Petras jau  sakė tostą:
- Už moterų draugystę, už naują žmogų, už Margo sugrįžimą.
- Ei , Petreli, - nusijuokė Kotryna, - šis tostas- trys viename..
- Kad paskui už tavo patirtį gersim, - nusikvatojo ir Petras,- trys pagavimai per dieną. Batia bus patenkintas.
Aš beveik nešnekėjau, o tik klausiausi.  Petras labai greit apgirto.
- Margo, paplepėk su Katia. Aš Aurą nuvesiu parodyti gamyklos rūsių. Naujas žmogus, dirba apsaugoje, o su gamykla nesusipažinusi. Eime...
- Neik, - vulgariai juokavo moterys,- su girtu vyru į rūsius - išgvaltavos. Nežiūrėk, kad senas. Dar stiprus, o jaunos tokie labai nori.
Norėjau, kad Petras duotą Stefanijai pažadą –papasakoti man kažką – išpildytų. Išėjau su Petru.
Baimė surakino vos įžengus į pirmąjį rūsio koridorių. Pažinau šią vietą. Šiais labirintais bėgau košmariniame sapne. Net lašeliai aplipę sienas kybojo, ritosi, tik mažesnio jų kiekio būta realybėje.
- Tuoj čia bus suoliukas – paplepėsime ir nieks mūsų netrukdys.
Ėmiau net drebėti – suoliukas, šiukšlių kibiras , tamsesnis plotas sienoje – taip, čia buvo įvykdyta toji egzekucija. Nustebino šviežių gėlių vazonėlis šalia suoliuko:
- Sapnavau šitą vietą. Tikrai. Sapnavau košmarą. Viską čia mačiau. Tik gėlių nebuvo.
- Gėles turbūt atnešė Margo. Jos vyrą rado šitoje vietoje negyvą. Kraupi istorija ir paslaptinga. Tarp kitko jį apkandžiojo katinas. Negyvą. Gal tas pats ir tave.
- Petrai, Petreli, negeri dalykai vyksta. Aš matau katinų snukius, košmarus, mane rakina baimė..
- Žinau,- pertraukė,- todėl ir noriu papasakoti. Ne tu pirma. Jau daug moterų išėjo iš sargybos dėl to laukinio katino. Bijojo. Jis gal drąsių nepuola? Ne visos jį matė. Vienos sakė, kad jis kalbėjo. Man guodėsi - negi visiems tokią kvailystę skelbsi? Kitom buvo įkandęs, tik ne tokioje , atviroje vietoje, žmonėms matant kaip tau. Dažniausia rūsyje. O vienai – Stefanijos dukrai – teko net kelis mėnesius  gydytis. Su Stefanija sutarėme neskelbti , nes Jolita pasakojo klaikias nesąmones, o ir gamyklos direktorius prašė asmeniškai – įvykis gamykloje . Spauda, nemalonumai. Sumokėjo Stefai už gydymą pilnai. Geras vyras. Tai va. Mano kaimynės , na, matei ją, dukra Jolita niekur nedirbo, gėrė, sėdėjo motinai ant sprando. Išsiskyrusi, jau nebe jaunuolė- arti keturiasdešimt. Mudu pasišnekėdavom. Pagailo man Stefkos  ir įdarbinau Jolitą į sargybą, pasiėmiau savo pamainon. Kas ketvirtą parą –gal po truputį tie išgėrinėjimai tvarkysis. Iš pradžių lyg nieko –ir sulaikymų neblogų turėjo, bet prie vyrų tai kibo –buvau radęs ir su Drulia, ir su Aurimu. Pasiutbobė. Ir dar pono Sauliaus užsigeidė, gal iš pasiutimo ar principų, velniai tas moteris supaistys. Tas tik pasirodo – ji tuoj ir sukasi šypsena pasipuošus. O paskui... Vienąsyk paskyriau
      Į šeštą postą, tai nežinia, kas ten atsitiko. Atėjo apdraskyta, susivėlusi, pakaikusiom akim ir žodžio              neišpeši. Pasidarė baili, tyli, lyg pakeitęs kas būtų. Vis bijojo to pašiurpusio juodo katino.
Staiga netoli pasigirdo miauksėjimas, pašokau nuo suoliuko ir įdėmiai apsižvalgiau.
- Ot kaip tu dabar.. Vis miauksėjimo gąsdinosi. Mamai pasakojo visokius savo matymus. Na ir, aišku, labiausiai apie poną Jonavičių. Jo visi gamykloje prisibijo . Landus kaip gyvatė. Šiurpu vadina. Ir dar apie moteris – kates. O tądien gamykloje buvo svečių . Daug darbo turėjom. O ji kaip tyčia su kvapu į darbą atėjo, nukišau toliau, kad prie svečių nesipainiotų. Paprašiau rūsį pasaugoti, kad nieks nelįstų ir apskritai ten nevaikščiotų –radome ryte be sąmonės. Oi, stipriai katino apkandžiota. Aš manau, kad vienas toks žmogienos mėgėjas yra. Koks  mutantėlis. Antri metai gaudom su Aurimu.
Vėl pasigirdo miauksėjimas kartu su žmogaus žingsniais. Perbalau ir sugriebiau Petrelio ranką.
- Štai kur jūs? – Margo laikė ant rankų visai  mažiuką kačiuką. - Viršininke, jūsų jau ieško. O ko dabar čia sėdit?
- Kalbėjomės truputį. Pasakojau apie Jolitą.
- Tą, kur dabar durnyne uždaryta?
-    Aišku, ne taip Stefanija gal būtų papasakojusi. Ji bijo, kad kitom taip, kaip dukrai, neatsitiktų.
Pagaliau išėjome iš rūsio ir išsiskirstėme visi kas sau – aš nuskubėjau į penktą paleisti Kotrynos, Margarita į antrą praėjimą, Petras į savo kabinetą. Eidama  mąsčiau apie tai, ką išgirdau. Žinojau, kad troškimas pasikalbėti su Jolita turi išsipildyti. Reikėjo sužinoti, kurioje ligoninėje jos ieškoti.