Kas rytą prie kavos skaitydavau tavo laiškus:
„Mieloji, aš grįšiu, palauk.“
Sakei, kad myli, kad svajoji, kaip liesi mano plaukus.
Negalėjau tikėti, nors labai norėjau
Ir iš tavo sakinių stačiau degtukų namelį.
Nors tai nebuvo man pilis,
Aš laukiau. Kalbėjausi su Vėju –
Jis pasakojo apie tave,
Sakė, kad gyveni vien manimi.
Melavo, bet ne Vėjo tai kaltė,
Juk serenadas jam diktavai tu.
Netrukus gavau paskutinę telegramą, kad tavo traukinys rytoj.
Ir grįžai, tik mieloji jau turbūt nebe ta.