Vasaros sonata. Andante

*
Kvepia vasara saulės laukai,
Ir be skausmo sekundė numiršta--
Žilas ąžuole ainių, laikai
Savo dievišką praamžį pirštą

Čia įbedęs... Pilimis debesų
Teka dienos lyg liūdesio sparnas--
Dar žaliuoja, dar viskas šviesu--
Virš javų neatskrido dar varnas...

Tik širdy, tik širdy neramu--
Beržą vienišą vėtros išsupę
Ten, prie lango, užkalto namų--
Neša debesys temstančią upę

Lyg  nuklydusią širdį toli--
Gintarėjanti vizija trupa--
Dar sugrįžt, vieversėli, gali,
Nors laukai po smiltynais suklupę--

Kvepia vasara saulės laukai,
Ir be skausmo sekundė numiršta...


**
Po vasaros medžiu – nematomi griaustiniai,
Audros papėdėje – beržai žali
Ir debesys, ištirpę smėlyje, šilkiniai--
Dabar tu širdį man atvert gali--

Gali ir juoktis, ir raudot lyg vėjas,
Kai geltonuoja žemė ir dangus--
Nuslinko kalnas, rože pražydėjęs,
Ir lyja, lyja mėlynas lietus--

Po vasaros medžiu – nematomi griaustiniai,
Audros papėdėje – beržai žali...


***
Nusišypsok, kalnai prinoko--
Ir mes jau savo vasaros pily,
O žvaigždės šiąnakt nuogos upėj šoko--
Ir aš žinau, kad nemylėti negali

Tu kopų juoką, skrendantį į tylumą
Ir mano skardį svaigų, lyg sparnai,
Nors ir žinai, turiu aš kitą mylimą--
Eiles sudėjau vasarai vienai--

Tau rasiu žodį – balto vėjo plunksną,
Jo rasomis išpuošiu taką mūs,
O jis nubėgs į ąžuolo paunksnę--
Kur vasaros trumpos šešėlis neramus--

Nusišypsok, kalnai prinoko--
Ir mes jau savo vasaros pily...


****
Tu aidas, aidas, plaukiantis toli,
Tu saulės veidas begaliniam vandeny,
Putojančiam ir rožėmis ir ugnimi--
Tu mano vasara, lyg žaibas nerami--

Pravirko ąžuolas jau rudenio žvaigždžių
Plaštakėmis lengvoms, lys sielos snaigės--
Kalbėk tik pašnibždomis – aš girdžiu,
Kaip smėlyje upelio vilnys baigės,

Kaip bėga sūkuriais į žemės širdį
Skaidrus šaltinis iš baltos uolos--
Gal nieko nesakyk, mus Paukščių Takas girdi
Ir bokštas svyrantis nuo nokstančios tylos--

Tu aidas, aidas, plaukiantis toli,
Tu saulės veidas begaliniam vandeny...


*****
Geltonas laukas, rausva pašvaistė
Tik ąžuolo žalia, žalia ranka,
Kuri visus dygius žaibus nušvaistė--
Ir smėlio liepžiedžiai renką

Šiltų sekundžių virpantį trapumą,
Dar žalią lapą geismo kaitroje--
Ir mūs svajonių pastatytą rūmą
Vienai svaiginančiai akimirkai, deja--

O laukas tyliai neša savo naštą,
Užklotas  sapno saulės  spinduliais--
Tik nerimas po ąžuolu negęsta--
Jis mums pamiršti vasaros neleis--

Geltonas laukas, rausva pašvaistė
Ir ąžuolo žalia, žalia ranka...
giedrex26