Fredis

                                                                                                       

Negras Fredis dingo kaip į vandenį su visu padėklu. Prie laukųjų durų saulės atokaitoje turėjo pastovėti, kol išdžius –  valandėlę, ne ilgiau. Neišstovėjo. Neįtikėtina. Kaip dabar be Fredžio reikės gyventi? Kas patieks pusryčius? Pietus? Vakarienę? Negi tiek pastangų įdėjęs Kasijus dabar liks be Fredžio?

Didesnę gyvenimo pusę Kasijus neturėjo Fredžio. Tuomet ir nereikėjo. Pakako rūpesčių ir taip. Atvykęs iš Krokuvos, tada dar jaunuolis, Kasijus palydėjo akimis traukinį, įsimylėjo ir į savo gimtus namus nebegrįžo. Liko čia, svetimame krašte, kuris ilgainiui tapo antrąja tėvyne. Pilkaakė Teodora su tamsia plaukų bangele ant smilkinio tapo Kasijui ne tik mylymiausia moterimi, bet ir išmintinga žmona: padovanojo jam tris vaikus, kuriuos reikėjo užauginti, išleisti į gyvenimą,  kad kiekvienas žinotų savo vertę ir būtų laimingas.

Kasijus turėjo profesiją neblogą – buvo batsiuvys. Iš Krokuvos parsisiųsdino savo nedidelę dirbtuvėlę – keliolika porų kurpalių, įvairiaspalvių išdirbtos odos atraižų, padų, puspadžių, specialių siūlų batų siūlėms susiūti, medinių vinelių, gumos, klijų, tuziną ylų, adatų ir net adatinę. Netruko išgarsėti visame miestelyje – jo rankų darbo avalyne avėjo miestelio ponios, panelės ir ponaičiai.

Dailiausius batelius Kasijus, aišku, padarydavo savo mergaitėms. Ypač jaunėlei, kurios maža kojelė buvo liauna ir daili kaip kažkada Teodoros. Vienintelį sūnų Kasijus irgi apaudavo ne kaip kaimo gagrį. Sakydavo – bardzo dobrze! – bajoriškus, sūnau, tau... Tik per purvą ir lietų į kaliošus reikėdavo juos įsispirti. O kaip kitaip? Juk neisi su lakiniais per darganą – žmonės nesupras.

Kai vaikai su gražiausiais batais išsilakstė kiekvienas sau į atskirą lizdą, Kasijus ir Teodora iš pradžių nesuprato, kas pasikeitė. Tik dienos kažkaip prailgo, suvienodėjo. Teodora nuščiuvo, kažko prie lango ją vis traukdavo arba atsidūsėti. Ir odos atsargos staiga pasibaigė, liko tik mažytėlaitės atraižėlės. Dla wnuków – vaikaičiams – galvojo sau Kasijus.  

Kad daro visai ne batelius vaikaičiams, Teodora iškart suprato. Iš garsų. Bet ką meistrauja užsidaręs toje savo dirbtuvėje, negalėjo nė per nago juodymą įminti. Kasijus dieną naktį drožė, obliavo, kalė, dažė, nė iš tolo neprisileisdamas savo moters pažiūrėti nebaigto daikto. Teodora nujautė kažką nelabai išmintingo, bet savo abejonių neparodė.

Baigęs paslaptingąjį dirbinį, Kasijus nusiprausė, persirengė švaria eilute, prisisegė peteliškę, apsivilko rusvą angliškos vilnos švarką, apsiavė savo darbo išeiginiais batais, įsitaisė patogiai svetainėje už stalo ir pašaukė Teodorą.  

Teodora tarpdury, galima sakyti, pastiro it įstrigęs dviračio stipinas, ir nė krust. Ji žiūrėjo išplėtusi akis ne į Kasijų.  Kasijų su peteliške ir angliškos vilnos švarku ji bardzo dobrze  buvo šimtą kartų mačiusi. Teodoros akys įsmigo į negrą su padėklu, stovintį prie stalo už Kasijaus nugaros. Negras buvo išsipustęs – su žakardiniu fraku, baltais marškiniais ir raudona peteliške. Jis dar buvo su baltomis pirštinėmis, plaukų veltinis dailiai fasonuotas, o per kairiąją ranką buvo persimetęs baltą skepetą. Ir kvepėjo jis visas. Kvepėjo dažais, kuriuos pastarosiomis dienomis Teodora užuodė sklindant iš Kasijaus dirbtuvės. Moteris buvo pripratusi prie dažų ir klijų kvapų, Kasijui dėl to nepriekaištavo. Kantriai laukė.  

Matko Boska, bet juk negras netikras. Fanerinis. Teodora juto, kaip iš pačių paširdžių vidurio gomurio link kažkoks kutenantis daiktas kyla, kyla. Akys kaip prieš saulę susiaurėja, paskiau vėl išsiplečia, lūpos sukruta, jų kampučiai pakyla. Ji giliai atsidūsta, tarsi sunkų nešulį nusimetusi, prisišlieja prie durų staktos ir linguodama galvą nusikvatoja.

Taip į Teodoros veidą sugrįžo šypsena.

Valgydavo dabar Kasijus tik svetainėje, prieš tai už apykaklės apsikamšęs baltą servetėlę.  Negras Fredis, taip jį praminė Teodora, su padėklu šiek tiek palinkęs stalo pusėn stovėdavo jam už nugaros. Valgį ir indus Teodora šypsodamasi pirmiausia padėdavo ant padėklo. Kasijus sėdėdamas pasisukdavo Fredo pusėn, garsiai ištardavo wszystko w porządku, Fred – viskas puiku, Fredai, nuo padėklo paimdavo stalo įrankius, valgį ir neskubėdamas perkeldavo ant stalo priešais save, mandagiai linktelėdamas –  dziękuje, Fred, wszystko w porządku – dėkoju, Fredai, viskas puiku. Pavalgęs tuščius indus grąžindavo Fredui, baltąja servetėle nusišluostydavo lūpas ir ūsus, o tada...

O tada lėtai lėtai įkišdavo ranką į laikrodžių kišenėlę ir iš jos išsiimdavo sidabrinį laikrodį su grandinėle. Prisimerkdavo, kaip tik jis vienas temokėdavo prisimerkti, ir pažiūrėdavo, kiek valandų. Laikrodis – jo senelio, garsaus Krokuvos architekto, palikimas – rodydavo visada  tą patį laiką – pusę keturių. Ir tada Kasijus ištardavo savo moteriai žodžius, visada tuos pačius, kuriuos teisingai išgirsti temokėjo ji, Teodora, – już pora, kochana, – laikas, mieloji.  

Tai reiškė, kad laikas ruoštis į miestelio stadioną, kad nepavėluotum į futbolo rungtynes, mat batsiuvys Kasijus miestelyje dar garsėjo kaip didelis futbolo sirgalius. Jis per visą gyvenimą nebuvo praleidęs nė vienų miestelio futbolo rungtynių. O Teodora jų nepraleisdavo irgi. Dėl Kasijaus. Nes Kasijų reikėdavo atidžiai stebėti, kad jis, įsijautęs į rungtynių eigą ir šaukdamas prikimusiu baritonu bardzo dobrze! –  spirkkkkk ... bardzo spirk, –  pats neįspirtų į nugarą viena eile žemiau sėdinčiam sirgaliui.
  
Ir štai vieną gražią dieną nebeliko negro Fredžio – nuostabiausio pasaulyje tarno. Ne. Ne tarno. Nebeliko kažko, kas neturi pavadinimo. Nebeliko taip staiga ir paslaptingai lyg jo ir nebūtų buvę. Senasis Kasijus tenorėjo Fredį atnaujinti: perdažė, kad būtų patrauklesnis, – do człowieka podobny – į žmogų panašus, kad būtų, o jis ėmė ir išgaravo kaip dūmas.

Daug dienų Kasijus mynė priedurį. Vaikštinėjo palei namą žemažiūre gatvele – gal Fredis stebuklingai  atsiras, kaip ir pradingo. Bet niekas niekada jo taip ir nematė. Tik vaikėzai pro šalį Kasijų vis paerzindavo – nie ma Freda, nie ma,  wyparował – nėra Fredo, išgaravo ...

Vieną dieną Kasijus išsidrožė naują padėklą, persimetė per ranką rakšluostėlį ir pašaukė savąją moterį. Siadaj, kochanie, siadaj do stołu – sėsk, mieloji, už stalo – pasakė. Teodorai buvo nejauku, neįprasta taip. Bet pakluso. Kaip visada, pakluso.

Ji vienintelė žinojo tiesą – Fredis niekada nebuvo dingęs.
Irna Labokė