Ėjom naktį per laukus
Pas miegančius namus,
Bet pavijo mus begėdis kvapas
Ir nieko nepasakęs,
Atvedė pas ją –
Gražiausią gėlę iš visų –
Aguona ji vardu.
Viliokė nekaltai žiūrėjo,
Juodom akim koketiškai mirksėjo...
Ir užmigdė ji staiga –
Klastinga, deganti ponia!
Negalėjom atsigint sapnų –
Ir košmarų, ir saldžių,
Bet prabudome ryte
Tuščiame lauke.
Mums Aguona nemirksėjo,
Tik piktai piktai žiūrėjo.
Ir kvapas nebe toks gardus...
Gal jau grįžkim į namus?