*
Įlinko dangus, kartodamas Tavąjį vardą,
Saulė paniro į degėsių miglas--
Griuvėsių griuvėsiai visą krantą pavergę,
Gervės pakilusios aprauda savo lankas--

Klykauja, klykauja vienišas sparnas pajuodęs
Tarp sugriautų išvartytų slenksčių namų--
Kyla į dangų graudžiai dejuojantis gruodas
Gervių sparnais... Man neramu, neramu--

Paliečiu peleno kraują, vėjo dejonę,
Savo apdegusią obelį sodo gale--
Plunksną apsvilusią gervės imu į kelionę--
Tepražydės debesų melsva gėlele...



**
Trupėjo kalnai, mirė puikūs sodai ir gėlės--
Kraujuos paskandinta žemės kantrioji širdis--
Demonai rūstūs žmogaus puikybėje kėlės--
Akmenis, akmenis vėjai apsvilę vartys...

Audros, tvanai puotauja ant gaublio užvirtę,
Stichijos plėšo baltųjų kalnynų aušras--
Vedasi vėjas beržą apsvilusį, girtą
Nuo kraujo tvaiko į dar žalias girias--

Į dar salelę žaliosios vilties okeano--
Nauji pumpurai nedrąsiai kalasi vis,
Į dangų tiesias... O Dieve gerasis mano,
Gervių vaiskus ten mėlynėje liko dar spindulys...