Gal per ilgai, gal per dažnai vien juodraščiuose gyvenai?
Tave sukūriau ir žinau – man to reikėjo net labiau nei tau!

Gal mūsų mintys ir sutapo, kad dar anksti sakyti „niekad niekada“?
Tačiau ant tavo balto lapo buvau ir liksiu tik viena raidė juoda.

Gal patikėsi: aš svajoklė, tokios būna kairiarankės?
Buvau tau ta, kuri per klaidą tavo švarraštį aplankė.

Gal realybė kitokia? Susimąstyk ir neieškok jos mano eilėse,
Nes ten tik lyriniai herojai, kurie nežino patys, ko jie nori.

Ir pradžiai išsakytų „Gal“ tikrai gana, todėl labai prašau: supraski pagaliau mane,
Kad šią akimirką tetrokštu būt gyva: ir kūnu, ir mintim, ir žodžiais – tik dabar ir čia! Deja...