na, nieko
ištversiu kaip nors
šitą tylą
ir vakaro vėsą

leisk šaltinio vandens atsigerti
iš sausros nukamuotų delnų
kaip ostiją švelniai pakelti
neištartą žodį myliu

kurį praryja dar švelnesnės liepsnos
laiškai nuskęsta,
atvirukai, dainos

ir viskas,
kas pripildyta tylos
nuo sutemų iki aušros

o ko norėti:
pasaulis
smilksta iš pačių pradžių