Kūryba – dieviškos palaimos būsena, giedant angeliukų chorams. Tai Kalėdos, kai buvai mažas ir visa siela bei kūnu tikėjai jų stebuklu.  Mama Tave, apmuturiuotą dviem skarom, gražiai išpuoštu arkliu po giliu žvaigždėtu dangum snieguotais slėpiningais laukais vežė į bažnyčią. Iškilmingai grojo vargonai, šurmuliavo žmonės, spindėjo veidai. Degė žvakės.  Daug daug žvakių. Beatliejus pilnas avinėlių ir ką tik gimęs Dievulis – ėdžiose (kiekvienais metais vis tose pačiose). Grįžtant tėvas laikys Tave ant kelių. Mama paragins: „Na, apkabink vaiką, nebijok...“

Tėvo netikėtas artumas, jo kvapas, grubus vyriškas apkabinimas... Ne apkabinimas, o suėmimas, kai pro dvigubą skarą ir tėvo kailinius jauti jo rankų jėgą. Ir tas kampuotas švelnumas taip jaudins! Daugiau niekad taip stipriai nejausiu tėvo meilės. Tik žinosiu, kad myli, vadinasi, rūpinasi: parneša pinigus, šeria gyvulius, kerta malkas – viskas mums...

Kūryba – savęs atvėrimas. Išsirengimas. Pažiūrėkit, kaip aš atrodau. Čia turiu prigimtinį apgamą. Kairysis petys žemesnis.  Paklausykit, aš nerandu sau vietos, mane traukia ir traukia išeiti, ieškoti... Iki nualpimo, iki sąmonės netekimo ieškoti. Gal nors vienas iš tų surastų daiktelių bus ypatingas, brangus?..
  
Kūryba – sakymas: „Aš myliu jus. Myliu visus. Noriu paglostyti, prisiliesti...“ Noriu pažinti Tave, pajusti Tavo šilumą, kvapą. Noriu Tavo meilės ir artumo. Noriu, kad mane suprastum. O gal ir Tu to paties trokšti? O gal ir Tu išeini, nežinodamas, kur ir ko? Gal ir Tavo išalkęs ir korėtas kūnas alksta meilės medaus? Gal ir Tu jauti skausmingą Meilės alpulį? Gal ir Tu ištroškęs ieškai kelio prie Meilės versmės? Nori gydytis Meile, kaip gydosi pagirias kenčiantis, ryte iš aukštai iškelto žalsvo butelio liedamas į save raudoną šermukšnių vyną. Vyną, sutraukiantį visą giminę, bet išplečiantį vyzdžius ir paliekantį nors mažą viltį gyventi...

Aš Tau dainuoju... Dainuoju apie Meilę.  Apie meilę pabalių ajerams, išsivarčiusiems alksniams. Apie meilę mamai, kurios žilą galvą vis dažniau ir dažniau matau ant pagalvės, o ne tarp bažnyčios skardžiabalsių giedotojų. Apie meilę praėjusiam laikui – stalui, prie kurio susėsdavo visa giminė. Apie meilę dviejų galų pirkiai. Apie meilę Tau, nepažįstama mergaite. Tau, kurią sutikau ir kurią  dar sutiksiu. Kurią, grižtančią iš šienapjūtės, pamatysiu pro aprūkusį dūminės pirties keturių „šybų“ langelį. Kurios lauksiu ir ilgėsiuos kaip didžiausio gyvenimo stebuklo...