Tavo pajūrio tyla

Ta bekraštė mėlyna jūra – saulę gėriau, sūrią bangą jaučiau.
Akmenėlius pakrantėj rinkau: tas įskilęs – man, o nugludintas – tau.

Berods, amžinybę ėjau į save – kad tik būčiau prie tavęs arčiau,
Tam, kad lūpom paliesčiau skruostą – gėda tai pripažinti net sau!

Tavo delnas man paliečia plaukus. Ne būrėja kokia aš esu
Ir nemoku suprast iš delnų. Tik šypsaus ir kaip visad tyliu.

Mano žodžiai lyg bangos sudūžta į tavo krantą.
Keista diena ir tiek – viskas iš rankų krenta.

Neištarti žodžiai. Springstu. Jie lieka many surakinti.
Ir ta tavo bežadė tyla... Na kiek gali ja kankinti?

Žarstau gelsvą pamario smėlį, ir mintys su saule gęsta –
Sugrįšiu atgal į namus, parsivežus tavos tylos naštą.
Besparnis angelas