*
Sidabruoja žalvarniai šešėliai,
Medžiai praeities ir senvagių šviesa--
Čia tekėjo nemunaičiai nemunėliai,
Žemė rąžės rytmečio vėsa

Spinduliuos laukinio žalio aido,
Apsigaubus skraiste iš miglų--
Raigardo ūkuos žvaigždynų vėlės braido,
Kai aplinkui dieviškai tylu--

Seka Nemuno krantai legendą
Apie ąžuolų girias, pilis aukštas--
Amžiai verias, amžiai kyla, krenta
Į nematomas dangaus rankas--

Sidabruoja žalvarniai šešėliai...


**
Vasaroj paniręs sparnas miško--
Ir bekraštis geismas aukštumų melsvų--
Nemuno krantai kaitroj nublyško--
Mažą akmenėlį aš imu,

Išsupuotą tavo, Nemunėli,
Išskalautą giliame dugne--
Kad primintų usnių gimtą mėlį
Ir pašauktų vis vardu mane--

Raigarde virš skardžių tyro vėjo
Pražydėtų pienių ežerais--
Baltų Dievas Nemunu nuėjo--
Baltos aušros giriomis pareis--

Vasaroj paniręs sparnas miško...


***
Vasaros inkilą mažą
Supa melsvieji aidai--
Žalieji perkūnai nudažę
Skardžių smiltynus, ledai

Raigardo medžiuose suka
Lizdus paslapčių ugnies--
Nemuno byrantį rūką,
Mano svajone, nešies

Per klaidų pasaulio verpetą,
Per lietų gyvos Lietuvos--
Į debesį medžiai meta
Akmenis skausmo kalvos--

Upelis patvinęs sužydi
Pavasario gėlėmis--
Į skrydį - didingąjį skrydį
Šauki mane, Raigarde, vis--

Vasaros inkilą mažą...