Tu pasakoji vis tai ekrane, tai laikraštyje, knygoje,
Kas vakarą sugrįžęs klausi,  ar aš jau tobula,
Ar stengiuosi pasiekti tobulybės aukščių
Klausi -
Tik atsispirt nuo Žemės aukštyn,
Nors nežinau, kur tas viršus, kur apačia.
Kas tobulesnė - Ž e m ė  ` ar   `V e n e r a,
M e r k u r i j u s `ar `M a r s a s?...

Tu vis šneki ir klausinėji, egzaminuoji ir egzaminuoji,
o laikas teka - švinta naktys, švinta dienos,
Vis naujos senos - senos naujos mėnesienos,
O aš vis nejaučiu to noro - t o b u l ė t i, visai,
Kaip nejaučiu noro - n e t o b u l ė t i...

Tik krūmas erškėtrožių žydi raudonas -
Krauna vis naujus pumpurus.
Žydi ir nevysta, nors jį naikina - tobula ranka?..

Tu pasakoji man, koks nelaimingas tas erškėčių krūmas,
Kuris jau penkiolika metų gyvena savo pievoje - visai tenai -
Kur prasidėjo naujojo mikrorajono statybos.

Kas vakarą vis tikrini, ir klausinėji klausinėji - ar aš jau tobula,
O aš net nežinau - kam privalėčiau būti tobula,
Kam esu skolinga savo tobulumą -
K a m  privalau būti tobula?

Kaip nežinau netobulų aš debesų
Ir nežinau jų tobulų - jie skirtingi -
Sluoksniniai ir kamuoliniai, plunksniniai ir liūtiniai...
Ir nejaučiu to noro tobulėti,
Kaip nejaučiu noro netobulėti....

Tik krūmas erškėtrožių žydi -
Krauna vis naujus pumpurus,
Sakai jis nelaimingas - bet jis nevysta - žydi kvapniai,
O jį jau kerta - pradėjo rauti jo šaknis -
Ar jis tobulas?..

Jis žydi raudonais žiedais ir neklausia nieko.
Jis neklausia, ar esu tobula, ar esu laiminga,
Tik tyli ir žydi žydi purpurinė erškėtrožė ir pumpurus krauna...

Paklausyk, kaip ji žydi - paskutinį vakarą žydi...
Gal ji nėra nelaiminga, gal ji tik tobula, o nelaimingas tu?
Žydi erškėtrožės krūmas,
statosi naujas mikro - rajonas
koks gražus tas erškėtrožės krūmas - paskutinį vakarą dar jį matau.
Rytoj jau čia bus pamatai...

Tavo klausimas netobulas - tobulas žmogau.
Ir noras tavo. Taip pat...