*
Mirę karaliai eglėms žalioms prisikėlė,
Raigardo slėny nušvitę karūnoms staiga--
Žaibo ašmenys smigo, pienėms širdys sugėlė--
Jų karūnas nusinešė amžino laiko banga...

O upelis vis teka per savo įrėžtąją vagą--
Ir jo vilnys lyg varpas atsiliepia mano širdy--
Aušros žiebias ir krinta, saulėlyžiai gojuose dega--
Atsidūsta kaip žemė manoji, dangau, ar girdi,

Ar girdi, kaip šilai šiltą vasaros vakarą šnekas
Su upelio krantais,lieja rasą svajų akmenims--
Tyliai verias slėpingas sutemos sidabruojantis takas--
Ten virš temstančių girių angelai žvaigždynuose gims...

Ką Akis amžina virš Visatos iškilusi mato,
Kada amžiai užmiega gelstančio laiko pusny--
Aš  pabėgt negaliu iš užburto karališko rato,
Nors vaitoja tik medžiai ir debesys Dievo usny--

Mirę karaliai eglėms žalioms prisikėlė...


**
Pusto smėlį ant skardžio betemstantis vakaro vėjas,
Gelsvos smilgos šiurena vis pasaką saulės liepsnų--
O jau medžių viršūnėmis šuorai šąlantys liejas--
Aš per amžiną skardį pas Tave svajose ateinu

Paklausyti, ką kalba tie eglių šešėliai iškilę
Ir tas vasaros smėlis toks neramus, neramus--
Miglos trupa ir leidžias į žaliąją vėstančią tylą--
Mažas paukštis pro sutemas skrenda į savo namus--

Pusto smėlį ant skardžio betemstantis vakaro vėjas...