pasaulyje be veidrodžių rasiu
nematomą šypseną. patikėsiu -
čia dar gali žydėti lietus.
kai asfaltu tekančios upės
prabils, sužinosiu - po sudegusia
kauke slepiasi žmogus.
kai akmenukai žolėje pakils
dainuoti, o smėlis plaukuose
apie sugriautą tylą primins,
ryto spalvas aš vėl pamatysiu,
kurias dabar užtemdęs liūdesys.