Tarp debesų purių danguj ženklai,
rausvėjančių šermukšnių kekės svyra,
išskristi paukščiai rengiasi būriais,
gandrų vaikai išmoko jau skraidyti.

Pritvinkus ilgesio naktis šilta
kas kartą vis arčiau į rudenį išlinksta,
iš ryto deimantais pabirusi rasa
vaivorykšte suspindi ir ištirpsta.

Tu išskridai viena, pamojusi ranka,
dingai iš mano pasakos kaip fėja,
atgal sugrįši – būsi nebe ta,
tu būsi man lyg iš dangaus atėjus.

Tau rožių nuostabių nedovanosiu,
sode pražydęs šviečia visas krūmas,
juk rožės visos su spygliais,
tau reikalingas tik švelnumas.

Priskinsiu tau gėlių laukinių,
žiedus kvapius į plaukus tau įpinsiu,
tavo akių žydra spalva užburs,
žiūrėsiu aš į jas ir nieko nesakysiu.