O vis dėlto

Tu patikėk, buvau aš visokia –
Kaip ragana pikta, kaip pasaka tyra,
Pedantiškai smulkmeniška,
Įžūliai charizmatiška...
Buvau naivi, net skeptiška ir abejinga,
Buvau tokia, kokia man nepatinka.
O vis dėlto reikėjo nesikeisti,
Kaip visada buvai tu neteisus.
„O vis dėlto reikėjo į ją iš bato paleist“
Kaip priekaištas nuskamba...
                            ...O galgi tu teisus?
Reikėjau tau tada tą batą,
Kad netrukdytų niekas, ypač aš.
Gal būčiau pasikeitusi į gerą,
O gal į blogą, niekas nesupras.
(O vis dėlto juk rašome kartu,
Čia ne į temą, bet jau nesvarbu)
Buvau ir būsiu aš vėl ne tokia,
Keista, bejausmė, netradicinė,
Atstumta visų nevykėlė...
O vis dėlto reikėjo likti pradžioje.
mylimiausia