Gyvenime jaučiau šias vienatves tris.
O kiek iš viso jų? Kas atsakys?

Vienatvė dviese – ji pati skaudžiausia:
Šalia žmogus, bet negali jo jausti.
Tu jį matai, girdi, net jo klausaisi,
Tačiau vienatvė ši – kaip vaismedis be vaisių!

Yra kita vienatvė, kuri spaudžia širdį.
Springsti nuo žodžių niekam taip ir netartų...
Lyg tyčia kas tave skausmo taure nugirdė,
Kad skęstum tuštumoj tarp sienų keturių.

Tačiau yra vienatvė tarsi atgaiva! Keista tokia ir visko ji pilna:
Tiek daug ramybės tyloje! Ir net jei  muzikos garsų klausais –
Šypsais: be skausmo praeities nuotraukų seną albumą vartai...

Vienatvė, surinkus kasdienybės dulkeles,
Prisiminimų ir svajų takais tave nuves.
Nesigaili savęs ir nekaltini nieko:
Toks buvimas sau neskaičiuoja laiko!

Tai akimirkos be kaukių – esi tik savimi.
Retai taip būna, todėl vienatvė ši tokia brangi!