Telefonas pradėjo judėti ir tik po to pasigirdo melodingas žadintuvo signalas. Tomas jį visuomet padeda ant grindų, kad ištiesęs ranką lengvai pasiektų ir spėtų išjungti, nenuskambėjus melodijai, deja, tai pavyksta nevisada, tiksliau, tai niekada nepavyksta kol kas, pirmiausiai įsijungia vibratorius, jo dėka telefonas atgyja, ima šliaužti parketu, šito garso pakanka prabusti, melodija jau būna nebereikalinga, todėl kiekvieną rytą pirmas darbas atgijus sąmonei buvo rekordo siekimas – prisikėlimas be muzikos, vibratorius brrrrr, telefonas šliaužia, kairė ranka jį pastveria, dešinės smilius taiko į mygtuką užrašo „išjungti žadintuvą?“ apačioje, bet dažniausiai jau būna spėjusios nuskambėti keturios plastmasinės natos, kaip gaila! gal rytoj seksis geriau, smilius 80 km per valandą greičiu įsirėžia į nematomą orkestrą, šis baigia savo pasirodymą, nespėjęs sublizgėti, telefonas apmiršta, jau nebespurda kaip aukšlė pagauta delne, ekrane pasirodo kitas nesitikintis palankaus atsakymo klausimas „įjungti telefoną?“, smilius dar kartą be gailesčio perduria aparatą toje vietoje, kur įrašytas atsakymas „ne“, ir tuo rytinis telefono bandymas įsijungti į veiksmą yra baigtas.
Tomas visada nustato žadintuvą keliomis minutėmis anksčiau, nei būtina atlikti visą rytinę programą – kėlimasis, mankšta, kurios jis nedaro jau porą mėnesių, dušas, pusryčiai su atverstu laikraščiu ir įjungtu televizoriumi, taip geriau persiduoda informacija kartu su minkštai virtu kiaušiniu ir stipria rytine kava, cigaretės surūkymas balkone, stebint skubančius į darbą kaimynus, apsirengimas, kelios apsikapojančios replikos pokalbyje su mama (kodėl vakar taip vėlai grįžai? - grįžti namo niekada nėra vėlu), tėvas jau būna išėjęs prieš gerą valandą, trumpas pasinėrimas į internetą –e-mail, horoskopas ir orai – išnirimas iš jo ir išėjimas iš namų į real world.
  Šios kelios minutės, kurias jis sąmoningai visada pasilieka atsargai, yra Tomo. Galima paskubomis peržiūrėti praeitos nakties sapnoteką, pabandyti suprasti, kodėl būtent tą, o ne ką kita jis sapnavo, nors dažniausiai sapnai būdavo susukti režisieriaus nevykėlio, be aiškaus siužeto, nelogiški, peršokinėjantys nuo vienos temos prie kitos, permaišant personažus iš visų temų, trūkinėjantys ir nespalvoti, su tokia produkcija jokiame padoriame festivalyje nepasirodysi, nebent kokiame postmodernistiniame, Tomas nejučiomis nusišypsojo, įsivaizdavęs save tarp ekrano įžymybių, galima taip pat suplanuoti dienotvarkę, nors paprastai viskas vykdavo ekspromtu, net jei ir turėjai kokį aiškų planą, jis kaip taisyklė visada žlugdavo, prisiminti vakardienos batalijas, paglostyti akimis kambario sienas ir dar kartą pasirąžyti prieš ryžtingą stryktelėjimą iš lovos į gyvenimo kasdienybę.  
Ačiū Dievui,  penktadienis, - kol kas tai buvo vienintelė bent kiek apčiuopiama mintis, visa kita buvo suvyniota į sulaistytą alumi laikraštinį popierių, su išskydusiomis raidėmis, rėksmingomis antraštėmis ir bereikšmėmis frazių nuotrupomis, suprasti nieko nebuvo galima. Vakar neįvyko nieko neįprasto, - galiausiai konstatavo Tomas ir nusiramino dėl praeities. Beliko galvoti apie ateitį. Šiandien vakarą būtinai reikia praleisti su Egle. Tikiuosi, ji neužsigavo, kad pasiploviau. Juk Žalgiris. Be to pati kalta. Nupirksiu gėlę pakeliui. To turėtų užtekti. Atrodo, viskas. Galima keltis.
Paskutinis pasirąžymas ir ... ne, stryktelėjimo šiandien nebus, Tomas lėtai nuleido kojas ant grindų ir atsistojo, žvilgsnis netyčia užkliuvo už hantelių, stovinčių lovos gale, reikės įkišti kur giliau, bet tuoj buvo nukreiptas į kompiuterį, įdomu, ką delfyje rašo apie kašę, po akimirkos tas jau ūžė, o tuo tarpu būtina nusičiurkšti, pūslė talpino visą kūbą fermentuoto lietuviško alaus.
Atidavus alų kanalizacijai, kūnas iškart palengvėjo, bet burnoje jautėsi sausra. Šaldytuve nerado nieko gero, buvo tik pienas, kuris nelabai derėjo prie vakarykščio asortimento likučių, bet gaisrą gesinti tiko. Trys dideli gurkšniai iš plastmasinio butelio, garsus atsiriaugėjimas ir motinos klausimas, jau kuris laikas pretenduojantis tapti tradiciniu, kertiniu klausimu judviejų bendravime, už nugaros :
Kodėl vakar taip vėlai grįžai? vėlai baigėsi rungtynės, nemeluok, mes matėm, grąžos ilgai neatnešė, padavėja labai užsiėmusi buvo, daug žmonių, teko laukti, netrukdyk, mama, pavėluosiu, sumuštinių padaryti? ne, tik kavos ir kiaušinį, ir Tomas paskubomis nėrė į neutralius vandenis, tai yra užsidarė vonioje.
Chu, ačiū Dievui, tai buvo beveik vienintelė vieta bute, iš bėdos šiai kategorijai dar buvo galima priskirti ir tualetą,  kur Tomas galėjo kažkiek laiko būti neliečiamas, netrukdomas, pabūti su savimi, aišku, ne per ilgai, viskam yra ribos, bet rytais jis mėgo apžiūrinėti save veidrodyje per visą ūgį, tyrinėdavo kiekvieno raumens krustelėjimą, grožėjosi tuo atvaizdu priešais, niekur kitur jis nepastebėdavo savo išskirtinumo, niekas ypatingai neatkreipdavo į jį dėmesio, gal viena kita mergina yra kažką sakiusi akto metu, iš esmės visi tuo metu kažką sako, reikia kažką sakyti, jis taip pat kažką čiulba, bet dar nereiškia, kad tai, kas pasakyta - tiesa, jokiu būdu, todėl čia vonioje rodėsi, kad mato kitą, visai nepažįstamą ir kartu topinį variantą, nors niekada nekreipdavo į vyrus dėmesio, nebent tai būdavo tikrai išskirtinės išvaizdos tipai, kurių neįmanoma nepastebėti, toks gal iš dalies galėjo būti Sigis, bendradarbis, su kuriuo jie labai greitai suartėjo ir kuris matėsi, kad išorei atiduoda, ko gero, visą likusį nuo darbo laiką, įdomu, ar jis miega, bet pats tokiu būti niekada nenorėjo, visada mėgo likti nuošalyje, tad matyti save patraukliu buvo kažkaip keista ir nejauku, arba jam tik taip atrodė vonioje, nes už jos ribų efektas dingdavo, jo nesijautė, gal kaltas veidrodis, gal jis stebuklingas ar visas vonios kambarys buvo stebuklų laukas, pagerintos kokybės zona, ir todėl čia buvo jo mėgstamiausias žaidimų kambarys.
Gerai, pažaiskime, Tomas lėtai nusismaukė kelnaites, lyg kažkieno paragintas, ne, maldaujamas, lyg kažkas jo būtų maldavęs, taip, maldaujamas yra kur kas geriau, tai žaidimo dalis; nors ne, visgi maldaujamas yra nenatūralu, na kas gi čia maldaus, netinka, geriau tebūnie atranka į porno filmą, taip, tai daug įdomiau, tada tenka grįžti prie paraginimo, jis yra raginamas nesidrovėti, prašom drąsiau, taigi, jis lėtai nusismaukia kelnaites dviem pirštais, tos nukrenta ant plytelių, vaizdas vertas įamžinti į kino juostą, peržengia jas ir prieina visai arti komisijos, veidrodžio, dabar žaidimas laikinai sustabdomas, kiek pasisuka, apžiūri sėdmenis, nematyti jokio spuogo, oda lygi balta kaip vaiko, toliau apžiūrima krūtinė, ten atsiradęs vienas kitas poilgis gyvaplaukis, jis juos ištraukia, kas dar? reikės pasidaryti tatuiruotę, kodėl aš iki šiol jos neturiu, tai taip seksualu, toliau pažastys, vos vos prasikalę plaukeliai, skusti dar anksti, jis mėgsta tokias tik tik pradėjusias želti, panašiai kaip ir barzda, kuri irgi kiek prasikalusi ir šiandien jos skusti dar nereika, tokia jam labai patinka, skirtingai negu Sigio, kurio visas smakras yra glotnus kaip marmuras, o galva - kaip suartas laukas, plaukai sutepti gel’iu ir sušukuoti šepečiu į lygias vagas, Tomas plaukams skyrė kur kas mažiau dėmesio, jie plaikstėsi kaip norėjo ir buvo sugulę arba į vieną, arba į kitą pusę, priklausomai kuria ranka jis perbraukdavo juos arba į kurią pusę kresteldavo galvą norėdamas, kad jie nedengtų akių.  
Žiūrėdamas į akis veidrodyje esančiai būtybei Tomas klausė jos (žaidimas su atranka į porno filmą jau pamirštas), ar tu nori vesti Eglę? Nežinau. Tikrai nežinau, man gera su ja. Man patinka ją liesti, slapčia įkišti ranką už marškinėlių, ji niekada nenešioja liemenuko, maigyti jos krūtis ir pirštu palenkti spenelį arba įlįsti už džinsų ir kedenti pirštais krūmą, siekiant kaip galima žemiau, matyti Eglės susijaudinimą, bet kartu ir norą nutraukti tą mano įsiveržimą, būti nebyliu liudininku jos vidinėje kovoje tarp geismo ir įgimto padorumo, jausti kaifą, kai mano neatremiamas puolimas griauna jos paskubomis sulipdytas gynybines užtvaras, patinka stebėti ją kalbančią su klientais, jos lengvą koketavimą su sutuoktinių poros vyriškąja puse, kas veda iš pusiausvyros tos poros moteriškąją pusę, matyti žvilgsnius vyrų, kurie laukdami savo eilės pas kurį nors konsultantą, palydi ją einančią prie printerio ir atgal, susižvalgančius tarpusavyje ir, rodos, sakančius, gerai būtų ją padaryti, ir nežinančius, kad šioje patalpoje yra laimingasis, kuris ją daro. Beje, ar aš vienintelis?
Šis klausimas jau kuris laikas neduoda Tomui ramybės ir masturbuodamasis jis vis dažniau vaizduotėje susikuria situaciją, kurioje dalyvauja ne jis su Egle, bet ... Sigis. Ir dabar, įlipus į vonią ir atsistojus po dušu, vien paminėjus jų vardus, jam kilo noras masturbuotis, vaizduotė ėmė piešti jų slaptą pasimatymą, sėdėjimą susiglaudus mikroautobuse arba kino salėje, kur Sigis įžūliai kiša savo išpuoselėtas letenas į Eglės džinsus, ta nelabai, ne iki galo priešinasi, veiksmas rutuliojasi į neišvengiamą suartėjimą, bet masturbuotis dabar ne laikas, motina gali tuoj jo pasigesti, ir, apskritai, jis per dažnai pastaruoju metu smaukosi, reikia tą rišti arba bent jau gerokai suretinti, nes vakar per pietų pertrauką jis tą jau darė, o šiandien, jeigu galvoja būti su Egle, turi pataupyti jėgas bent dviems užėjimams, daugiau kažkodėl jie jau nebe, įsivyravo rutina, reiks kažką keisti, įdėti kažkokio extreme  į visa tai, gal net paieškoti naujų pozų, gerai būtų panaršyti internete, tad marš kuo skubiau iš vonios, išsitrinti galvą ir užpakalį, išsitepti parfumais, persibraukti šukomis plaukus ir prie kavos.
Tas niekada anksčiau nepatirtas pavydo jausmas nebuvo be pagrindo. Pietų juos išleisdavo pakaitomis suporuotus po du dažniausiai iš keturių galvų, tai Tomas, Eglė, Sigis ir Gražkė, nes jų stalai su kompiuteriais buvo šalimais, tokiu pat principu sugrupuoti buvo ir kiti tarnautojai po keturis arba penkis, ir vyresnysis Petkinas, kaip jie jį vadino, nes jo pavardė buvo Pečiulis,  tarp dvyliktos ir antros kas pusvalandį išsiųsdavo po dvi poras pietų, priklausomai nuo to, kas tuo metu būdavo laisvesni arba jis juos suskirstydavo pagal kokią nors kitą tik jam vienam žinomą sistemą, nes kartais nusistovėjęs ketvertas ar penketas netikėtai būdavo permaišomas kaip kortų kaladė, ir Tomui tik apmaudžiai likdavo stebėti, kaip jo nuosavybė Eglė, ir tą visi žinojo, išeina pietų su Gince arba Roku, kurie nepraleisdavo progos kandžiai nusišypsoti jo pusėn ir demonstratyviai apkabinti jo panelę per pečius ar liemenį, jai net nebandant bent dėl akių parodyti lojalumą Tomui. O pastaruoju metu itin dažna kombinacija buvo Sigis&Eglė, ir velnias žino, ko ji būdavo tokia linksma po to.
Sigis, beje, buvo kitoks, nei aniedu, jis visada rodė džentelmeniškumą tiek Eglei, tiek Gražkei, buvo malonus, bet negrabinėjo jų, nesielgė skystai, ir tuo pelnė visų skyriaus mergų susižavėjimą, ir ne tik tuo, kaip jau sakiau, jos turėjo ir daugiau priežasčių juo žavėtis, ir tai paskutiniu metu neramino Tomą.
Tikiuosi šiandien grįši kaip žmogus, pertraukė Tomo apmąstymus motina, į ką jis atsakė garsiu sriūbtelėjimu iš puoduko, ačiū, pridėjo pagalvojęs, grįšiu iš tiesų, su tėvu beveik nesimatot, prasilenkiat, arba jis, arba tu miegi.
Iš tikrųjų tai grįšti laiku, kas reikštų apie aštuntą devintą, šiandien jokių šansų, nėra valčių, nes Eglė, penktadienis ir, apskritai, vaikų metas, bet negi tai sakysi dabar iš ryto, kad visą dieną mama neturėtų vilties, viltis miršta paskutinė, be to ji padeda mums statyti ir gyventi, ji durnių motina ir kiekvienas yra nusipelnęs turėti viltį, niekam nevalia jos atimti, Tomas tą gerai suprato ir todėl nesukonkretino vakaro programos, palikdamas detalių išviešinimą vėlesniam metui telefonu arba sugrįžus ryte tiesiogiai.
Ai, internetas. Bet ištikrųjų jau nėra laiko į jį pasinerti, tiek to, ten nieko gero, vėl paštas bus užverstas dvylikamečių laiškais, kai jis per kvailumą įkišo savo fotkę pažinčių portale, tada negalvojo, kad susilauks tokio rezonanso, bet susilaukė! iš pradžių tai kėlė nuostabą ir buvo malonu, bet paskui provokavo elgtis žiauriai ir kankinti vargšes aukas, wait a moment!, piemenės,  neskubėsiu atimti viltį, šiandien Tomas nebuvo linkęs nieko skriausti šia prasme.
Pakeliui į darbą, iki stotelės ir mikriuke, Tomas grįžo prie Eglės klausimo. Niekuomet su jokia kita mergina jis nekūrė ateities planų, gyveno šia diena ir nesirūpino dėl to, kaip viskas baigsis arba tęsis, viskas baigdavosi arba tęsdavosi natūraliai, nepastebimai vieną merginą pakeisdavo kita, jos kažkaip susikeisdavo vietomis be didelių dramų ar isterijų, nei su viena jis nesusipyko, nei viena nesijautė esanti pamesta arba apgauta, nes Tomas niekada nei vienai nieko ir nežadėdavo, tiesiog pasiūlydavo draugauti, o draugauti tai nereiškia įsipareigoti kažkam pastoviam, ilgalaikiam, tai tiesiog tokia buvimo kartu forma, kai nenori vienas eiti į kiną  ar diskoteką, kai knieti įsibrauti į vienas kito intymias vietas, ir tai yra abipusiai, tu dovanoji ir tau yra tuo pačiu atsilyginama, visi atsiskaitę, niekas niekam nieko neskolingi, ir vieną dieną, kai jau turi kitą draugę, kuri atsirado tada, kai buvo pauzė su ana, paprasčiausiai nebeatsiliepi į pastarosios skambutį, telefonas juk rodo, kas skambina, arba pamatai savo vakarykštę draugę šiandien su kitu, viską supranti, be jokio apmaudo nusišypsai jai ir verti kitą puslapį, taip buvo iki šiol ir atrodė, kad bus visada, bet su Eglės atėjimu mechanizmas užstrigo, sustojo, ratas nebesisuko ir į galvą ėmė lįsti visokios kvailos mintys apie kažkokią mistinę ateitį. Kas tai yra, jis nežinojo. Jis matė savo tėvus, kitas šeimas, bet savęs toje pozicijoje kol kas neįsivaizdavo.
Tai ar aš noriu ją vesti, vėl ir vėl klausė savęs Tomas ir tuoj įsivaizdavo Eglę su perimtu iš jo motinos kertiniu klausimu burnoje „kodėl vakar taip vėlai grįžai?“ Ne, nesąmonė, Eglė taip niekada negalėtų paklausti. O jeigu? O jeigu jo motina kažkaip tą klausimą perduos marčiai kartu su dovanojamu patalynės komplektu, gal net suvynios tą klausimą į paklodę, ir jis, išpakavus dovanas, stryktelės į Eglės smegeninę ir ten pasiliks visam laikui tam, kad karts nuo karto būtų garsiai ištartas rytais tada, kai ypač skauda galvą ir reikia visai ko kito, alaus arba aspirino, o ne to idiotiško, žudančio sielą ir kūną klausimo.
Toks minties posūkis taip sunervino Tomą, kad jis atsisakė sumanymo pirkti Eglei gėlę, kaip buvo numatęs iš pradžių, nutarė pasitenkinti draugišku rankos paspaudimu. Be to, vėl grįžo įtarimas, ar jis vienintelis ir kaip ten yra su Sigiu, kodėl paskutiniu metu, jis įsiterpia į jo mintis apie Eglę, kokie veiksniai skatina jį suporuoti juos abu, juk dėl kitų, Gincės arba Roko jis ramus, kažkaip jais pasitiki, arba gal ne tiek pasitiki jais, kiek neabejoja savo pranašumu, bet Sigis rimtas konkurentas, ar gali jam atsispirti bet kuri mergina, ir ką reiškia tas jo rezervuotas apsiėjimas su jomis, ar čia nebus gerai apgalvota suviliojimo taktika, gal Tomas jau raguotas, gal visi tą žino ir jam už nugaros šaiposi iš jo naivumo ir taip toliau, ir panašiai; skausmingas pavydo geluonis staiga smigo į krūtinę, perdūrė dešinį plautį, po to pakeitė kryptį, pasuko kairėn link širdies, trūko oro, jis ranka užsidengė krūtinę, lyg norėdamas apsiginti, giliai įkvėpė kelis kartus, persibraukė ranka veidą ir paskubėjo išlipti iš autobusiuko, nors dar buvo ne laikas, užsirūkė ir tada palengvėjo.
Į darbą kiek pasivėlino, bet tai nutikdavo dažnai, Eglė priėmė jo atsiprašymą natūraliai, kaip savaime suprantamą dalyką, nes ištikrųjų juk būtų egoistiška pasiglemžti vaikiną nepaliekant jam jokių pomėgių, vienas iš tokių buvo sirgimas už mylimą komandą su draugais bare, į kurį eiti ji vakar nenorėjo, nes vieną kartą jau buvo ir jai nepatiko tas riksmas, aplaistyti stalai, įsitempę veidai, reagavimas į viską, kas dėjosi ekrane, bet ne į ją, ji jautėsi pamiršta ir nereikalinga, ne, ačiū nereikia, daugiau aš ten neisiu, Sigis irgi atrodė nekreipia į ją jokio dėmesio, tad gal Tomui paprasčiausiai pasivaideno, gal taip visada būna kai ką nors įsimyli. Įsimyli? Negi jis myli Eglę, o kas kita tai galėtų būti, negi meilė toks sušiktai malonus jausmas, kai vienu metu yra gera, o po akimirkos norisi kažką užmušti, negi ta būsena, kai galvoji visuomet arba didžiąją laiko dalį apie kitą asmenį, ir yra meilė, ta priklausomybė, tie pančiai, tas įvairių jausmų uraganas, noras pravirkti ir be paliovos juoktis, visa ta sumaištis, išprotėjimas, pamišimas, negi tai vadinama meile? Greičiau tai tinka aprašyti beprotnamio gyventojų ligos istorijas. Bet tebūnie, gal jis ir yra beprotis.  
Netrukus Tomą pasišaukė Petkinas. Jo kabinetas – tai stiklinė kabina skyriaus viduryje, kad jis galėtų matyti visus darbuotojus. Petkinas nesivargino atidaryti durų ir kviesti vardu, jis paprasčiausiai mostelėjo ranka, sėdėdamas prie stalo ir gaudydamas momentą, kai Tomo žvilgsnis praslys pro akvariumą. Pasijutęs pagautas, jau nebegalėjo apsimesti, kad nematė, gal ir galėjo, bet nepadarė to iškart, o vėliau tai jau neatrodytų tikra, tad nieko kita neliko, kaip lydimam keliolikos porų akių, nerūpestingai ir atsainiai įbirbinti į stiklinę Petkino dėžutę.
Uždaryk duris, Tomas tikėjosi, kad koks mažas plyšelis, paliktas duryse, bus jam tiltas su kolegomis, laidas, kuriuo anie perduos savo dvasinę stiprybę ir palaikymą, bet ryšį teko nutraukti, gal taip net bus geriau, niekas nieko negirdės ir visi nekantraus sužinoti vizito turinį, bus galima improvizuoti ir pateikti detales palankioje man šviesoje. Taip susidėliojo Tomo galvoje.
Kaip sekasi?
Puikiai.
Puiku.
Ir Žalgiris laimėjo.
Taigi.
Petkinas buvo stebėtinai atgrasus tipas, gal ne tiek atgrasus, kiek labai nesimpatiškas, Tomas painiojosi savo vertinimuose, ne ką vyresnis, bet dėl mažo ūgio, apvalių formų, plikos, apskritos galvos ir rato pavidalo veido atrodė lyg kokių trisdešimties ar daugiau metų, vargu, ar jam buvo šansų kada nors susirasti moterį, o didžiausia mįslė Tomui buvo tai, kaip toks neišvaizdus tipas galėjo prasimušti į viršininkus, kodėl banko administracija paskyrė jį vadovauti būriui šaunių, jaunų vaikinų ir merginų. Dabar jis stovėjo prieš Tomą, užvertęs galvą į viršų (Tomas žiūrėjo žemyn į jį, bet kažkodėl nesijautė viršesnis), prisikišęs labai arti, taip jis stengėsi užuosti vakarykštės pergalės skonį, bet kvapo jau nebuvo, tad beliko pasakyti:
Galėtum rinktis ne tokius rėžiančius kvepalus, į ką Tomas atšovė, kai gausiu didesnes pajamas, tada būtinai pirksiu kažką subtilesnio.
Gerai, Petkinas nutarė pulti nedelsdamas, kiek pensijų draudimų pardavei šį mėnesį?
Šį mėnesį? Šį mėnesį nieko nepardaviau, bet tai ne ta vieta, per kurią tu mane išrūrinsi, šikniau, taip kalbėjo Tomo akys, o lūpos pasakė – nepamenu, einu paskaičiuosiu.
Nereikia, nesivargink, aš paskaičiavau, nebuvo sunku, nieko nepardavei.
Tikrai? dirbtinį nustebimą pademonstravo akys, o lūpos nutarė nesivarginti.
Petkinas patempė į viršų Tomo kaklaraištį, taip užverždamas kaklą, kad tas vos neužduso, dar kiek pataisė apykaklę, po to pastūmė delnu į krūtinę ir tokiu būdu pasodino jį į kėdę, gal jis irgi nutarė apriboti savo kalbą ten, kur veiksmas galėjo pakeisti žodyną, tada apėjo stalą ir taip pat atsisėdo.
Tarkim, Sigis pardavė šešis draudimus, Rokas keturis, kiti, tame tarpe ir Eglė ( kodėl, šikniau, Eglė tau yra kažkokiame tarpe?), po tris du, Gintas (Gincė), deja, vieną (šaunuolis Gince, sveikinu), tu nieko. Kaip galėtum tai paaiškinti?
Subine, nieko aš tau neaiškinsiu, argi turiu ką nors tau aiškinti? – savo stiliumi varė akys, labai paprastai, į mane kreipiasi vien tik jauni žmonės, pensija jų dar nedomina, o seniai į mane nesikreipia – lūpos buvo kiek mandagesnės.
O seniai nesikreipia, kažkodėl pakartojo Petkinas.
Taip, gal po kokių penkių metų, kai būsiu senas, mes rasime bendrą kalbą, o kol kas...
Tikrai, tai ne taip jau ir daug, galima juk palaukti.
Matai, šikna, ne taip sunku suvirškinti, kai nori, bylojo žvilgsnis.
Parodyk laikrodį.
Šįkart Tomo akys apako, tai buvo daugiau negu netikėta.
Mhm... visada galvojau, kad tavo laikrodis niekam tikęs, bet, pasirodo, jis eina teisingai. Pavarysiu į priekį, kad nevėluotum, ir Petkinas nesivaržydamas paėmė jo ranką, persuko taip, kad būtų patogu prieiti prie pypsiuko, Tomas trenkėsi galva į stalą, iš šalies atrodė, kad jis yra suimamas kokio šaltakraujiško faro, kai tuo tarpu čia buvo tik paprasčiausia subinė, bet viskas įvyko taip staigiai, Tomas nespėjo pasipriešinti ir dėl to turės iškęsti bendradarbių, kurie sulaikę kvapą stebėjo kriminalinį trilerį, pašaipas ir patyčias, išklausyti kandžias replikas ir, apskritai, jei tikėjosi išeiti iš šio akvariumo didvyris, tai dabar to nėra ko tikėtis, nebent pasmaugtų šikną, įdomu, per kelias pozicijas krito jo reitingas Eglės akyse, gal trenkti į tą apskritimą laisva ranka, bet pavyko tik pasiųsti žudantį žvilgsnį, kurio Petkinas visgi išvengė užsisukdamas ir tokiu būdu išsaugodamas savo niekingą gyvastį, o lūpos išvis padarė nesąmonę, jos padėkojo – ačiū, pasakė, galit įsivaizduoti, išdavikės.
Nėr už ką. Vėlavimas buvo paskutinis trūkumas tavo darbe, jei jį pašalinsime, manau, sutarsime.
Kurgi ne, pabučiuok man į užpakalį, kodėl jis to nepasakė garsiai.
Gali eiti.
Taip greitai?
Taip, negi sėdėsi čia visą darbo dieną.
Galėtum kava pavaišinti, bandė atsigriebti Tomas, be to jis nutarė daugiau nebejūsinti tos sėdynės.
Dabar ne, gal kada po darbo.
Ką gi, Tomas išeidinėjo.
Ir dar, sustabdė jį Petkinas.
Kas dar?
Susišukuok plaukus.
Okei. Aš irgi turiu pageidavimą.
Tikrai?
Paleisk šiandien pietų mane su Egle.
Žinoma, be problemų. Tik nepamiršk – keturiasdešimt penkios minutės, ne valanda.
Tai buvo užuomina į vakar dieną, kai Tomas papietavęs su Gražke, nutarė dar nueiti į tualetą ir pasismaukyti, nes Eglė prieš tai pietavo su Sigiu ir jie grįžo labai linksmi ir laimingi, tuo sukeldami jam eilinį pavydo priepuolį, kurį jis dabar malšindavo masturbuodamasis, bet Petkinas aiškiai meluoja, nes Tomas užtruko neilgiau penkių minučių, ilgiau jam dar nereikia, to brudo jis turi per akis ir jis išmetamas ore.
AŠ SMAUKIAUSI, neregėtas įžūlumas, šį kartą tai pasakė ne akys, tai ištarė lūpos, ir iš to, kaip paraudo subinė, Tomas suprato – revanšas pavyko.
Dabar jis galėjo išeiti taip, kaip ir atėjo – nerūpestingai ir atsainiai. Neiškentęs pirmas priėjo Gincė, atsinešė tipo kažkokius popierius ir palinkęs prie Tomo tyliai, nes tas demonstratyviai paliko atviras baseino duris, paklausė:
Ką jūs ten darėt?
Nieko, jis norėjo pačiulpti, aš nesutikau, tada jis paleido į darbą rankas.
Sigis irgi buvo priėjęs ir uždėjęs Tomui ant nugaros ranką, pirštai įsmigo po mente.
Ei, ką darai?
Masažuoju, pasakė atsitraukdamas.
Tada pamasažuok dar.
Vėliau, gerai?
Tu nep... proto, nusikeikė Gincė, sakyk, už ką jis tave mušė?
Taip atrodė?
Aha, jau maniau suspardys tave negyvai.
Sekantis būsi tu, nes mes abu per mažai pensijų išbazarinom.
Tegul tik pabando, aš tą triperį kaip blakę...
Nesakyk, jis kietas.
...jam pačiam parūpinsiu pensiją.
Viskas tvarkoj? paklausė Eglė.
Taip, eisime kartu pietauti.
Ar ne per brangią kainą už tai sumokėjai?
Tu to verta.
Eglė tikrai buvo daug verta. Ji nebuvo eilinė panelė, tą Tomas pastebėjo iškart, kai laimingo atsitiktinumo dėka kartu darbinosi tą pačią dieną, dėl ko kiti darbuotojai galvojo, kad jie pažįstami nuo seniai ir dirbti atėjo būdami pora, tą jis patvirtino jau kitą dieną, suartėdamas su Egle, nes buvo įsitikinęs, kad santykiuose su panelėmis reikia kuo greičiau nutrinti fizinį barjerą, idant tolesnis bendravimas būtų išgrynintas, be paslėptų užmačių, slapukavimų ir apsimetinėjimų, todėl šį, tokį svarbų kitiems, santykių etapą jis įveikdavo per pirmą arba antrą susitikimą. Šiuo atveju skuba buvo reikalinga dar ir dėl to, kad neaplenktų kas kitas iš šio šaunaus, jauno kolektyvo, ypatingai tas vaikščiojantis modelis suarta galva.  
Truputį stebino tai, kad ir su Egle pavyko greitai susitvarkyti fizine prasme, tai įvyko sode, kur jis pasiūlė jai nuvažiuoti po pirmos darbo dienos geriant kavinėje kavą su Vana Tallin likeriu, ji nesunkiai leidosi įkalbama, tada jie važiavo taksi ir jau ten ant galinės sėdynės Tomas glamžė ją savo glėbyje, o namelyje, kūrenantis židiniui, po pirmo pasibučiavimo jis atskleidė jai visus tolesnius savo ketinimus, pasakė, kad ji nuostabi ir jis vistiek sieks jos, todėl nėra reikalo atidėlioti kitam kartui, dabar puiki proga, aplinka tiesiog specialiai sukurta jų suartėjimui, besiskleidžianti žaluma už lango, paukšteliai, ugnis, jie vienu du, jauni ir goslūs, į ką Eglė atsakė, kad ji nenori taip iškart, jai reikia pažinti žmogų, apsiprasti, bet gi tai viso labo tėra prietarai, atgyvena, XXI amžiuje reikia išmokti priimti greitus sprendimus, dvejojančių niekas nelauks, jie liks uodegoj, autsaideriai, reikia iškart patikrinti fizinį atitinkamumą,  o pasiekti dvasiniam ir emociniam suderinamumui, tikslų ir siekių suvienodinimui bei uždavinių subendrinimui, tai daug ilgesnis procesas, jie turės laiko visą amžinybę arba bent jau iki vasaros, nes vasarą jis gal išvažiuos padirbėti į Angliją, o ji gal irgi važiuos kartu, ne, jai ir čia gerai, o prezų tu turi, taip, aš jų visada nešiojuosi bent keletą, keleto nereiks, nebent vieno, nes ji turi anksti grįžti, teta, pas kurią ji apsigyveno, nerimaus, bet prezų vistiek prisireikė visų, nes jie liko sode pernakt, tetai paskambino ir pasakė, kad darbe kažkokia prezentacija ir Eglė, kaip nauja darbuotoja negali išeiti, ji be to liks budėti, ir pati maloniausia akimirka tą naktį buvo tada, kai ji dėjo jam prezervatyvą, sėdėdama ant Tomo atplėšė nagais pakuotę, jos žvilgsnis, įremtas į jį, žudė, ir ištraukusi guminį žiedą užmovė ant JO, po to lėtai smaukė gumytę žemyn, kol JIS visas neapsidengė baltu fraku, Tomas buvo gatavas užbaigti jau tada, bet susiturėjo, tačiau vos įėjęs į ją neišlaikė, pirmas užėjimas buvo labai greitas, ji nespėjo net įsivažiuoti, pagauti pagreičio, todėl nesunkiai sutiko pakartoti, o paskui tie kartojimai tęsėsi dar tris kartus, jų galėjo būti ir daugiau, bet nebebuvo gumyčių, o be jų Eglė kategoriškai nesutiko, tai buvo gera pamoka Tomui ateičiai, kad atsargos bet kada turi viršyti jo potencijos galimybes.
Bet ištikrųjų toliau fizinio atitinkamumo jie nepasistūmėjo, nes Tomui dabar kiti dalykai visai nerūpėjo, jį taip užbūrė Eglės kūnas ir tai, ką ji su tuo kūnu daro, kad visos dvasinės vertybės, kurių neabejotinai ji turėjo turėti daug, buvo paliktos įvertinti palankesniu metu, gal rudeniui ar žiemai atėjus, kai kūnas bus uždengtas storais megztiniais, šalikais ir paltais ir neprovokuos jo išmetamojo vamzdžio nuolat būti kovinėje parengtyje.
Dabar Eglė konsultavo vieną klientę ir Tomas, ieškodamas kompiuteryje teisingiausio pasiūlymo šeimai, ketinančiai imti paskolą būstui, tarpais nugirsdavo jos skambų juoką ir melodingą čiulbėjimą, kuris varė jo mintis visai kita linkme, nei jos turėjo šiuo metu rutuliotis, tas juokas priminė jam akimirkas, kai jis kutendavo jos nuogas pažastis apglėbęs ją iš nugaros, kojomis apsivijęs jos kojas, viskas taip susiliedavo, persipindavo, kad ekrane dabar Tomas matė tik skaičius, kurie susidėjo iš aštuoniukių, ir šeimos nuostabai jis pasakė visai ne tai, kas buvo monitoriuje – aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni tūkstančiai, kaip tai, juk trys šimtai tūkstančių, oi, atsiprašau, suklydau, būtent, jūs galite tikėtis trijų šimtų.
Pakėlęs akis, pamatė įsmeigtą į save Sigio žvilgsnį, kurį tas iškart paskubėjo nukreipti į šoną, ir Tomui vėl grįžo abejonė, negi jis, Sigis galėtų taip išduoti savo draugą, jam už nugaros slapčia kabinti jo merginą? o kodėl ne, kiek būna, kad geriausias draugas pavilioja tavo paną, tokių istorijų glėbiais galima prirankioti iš visų laikų ir epochų ir parašyti daktarinę disertaciją tema „Nesenstantis išdavystės sindromas“, gal jis apskritai didelis apsimetėlis, reikia tuoj pat, šiandien viską išsiaiškinti ir su Egle, ir su Sigiu, arba su kažkuriuo vienu, tegul pasako, kaip yra iš tikrųjų, o nevedžioja už nosies.
Toliau dirbti jau nebesinorėjo, vieną sutartį savo iniciatyva jis atidėjo pirmadieniui, nors buvo galima sutvarkyti iš karto, kaip klientas to ir pageidavo, bet Tomas nutarė nepriiminėti šiandien atsakingų sprendimų, nerizikuoti, todėl pamelavo, kad banke revizija, daug geriau būtų prašymą pateikti pirmadienį, revizijos tada greičiausiai nebus, jie irgi žmonės, suprantat, sunkus savaitgalis, plyštančios galvos, tada ir mūsiškiai nebe taip kabinėsis, eikit, eikit gi, pasikliaukit manimi, ateikit pirmadienį, iki, sekantis; sekantis norėjo tik trumpos konsultacijos dėl paskolos sąlygų studijoms užsienyje, o konsultacijos buvo Tomo arkliukas, galvoti daug nereikia, sprendimų jokių, pliurpi viską iš eilės, laikas eina, kaip ir dirbi, todėl šito studentėlio jis nusprendė nepaleisti taip greitai, pirmiausiai susipažino, Tomas? aš irgi, koks sutapimas, po to išsiklausinėjo, kur anas ruošiasi studijuoti, Amerikoj? o kodėl ne Europoj, jis, pavyzdžiui, girdėjo apie labai gerą studijų programą Prahoje, Prahos universitete, galim pažiūrėti internete praha.com, ir arčiau namų, ir pigiau, ir čekiškas alus, vakar truputį padauginom per krepšinį, ir tu žiūrėjai, Halėj? tai kodėl ten įvyko tas apsimėtymas skardinėmis, aaa, arba, jei nori, galim žvilgtelėti į Helsinkio saitą, aišku, ten šalčiau, bet dabar visi lietuviai ten raunasi, patikėk; aš irgi galvoju grįžti į mokslus, kažkaip sesijos neišlaikiau žiemą, tai išėjau, nusprendžiau padirbėti, bet galvoju, kad reikia vistik tęsti ką pradėjai, bet irgi ne čia, ne Lietuvoj, klausyk, aš tau kavos atnešiu, ir t.t. ir pan. pramalė Tomas su tuo vyrioku geras dvi valandas, du kartus gėrė kavą, du kartus ėjo parūkyti, ten prie jų prisijungė dar ir Gincė, buvo labai linksma, Petkinas vis žvilgčiojo, bet nieko nedarė, kol galų gale nutarė tai nutraukti ir parodė ženklais, kad Tomas galįs eiti pietauti, po ko tas labai greitai atsisveikino su studentu, prieš tai apsikeitę telefonais, gal net kartu važiuos studijuoti, taip žiauriai jie spėjo susidraugauti, ir su Egle išėjo pietų.
Išėjo ir labai greitai pasigailėjo, nes Eglė ne tik nesiruošė ko nors slėpti, ji pirma išklojo Tomui tai, ką jis tikėjosi iškvosti, bet geriau nepasidarė, nes tai ką išgirdo, tikrąją padėtį, geriau būtų neišgirdęs, visgi kankintis nežinioje kartais yra geriau.
Vos jiems atsisėdus kavinėje ir paėmus į rankas meniu, Eglė pasakė, aš noriu tau kai ką pasakyti.
Tikrai? O aš kaip tik ruošiausi kai ko paklausti, bet sakyk.
O gal tu pirmas paklausk, ką norėjai sužinoti?
Ne ne, tu pradėjai, tai ir sakyk.
Man neskubu, gal tavo klausimas svarbesnis?
Ne, ką tu, mano klausimas vieni niekai, gali palaukti, tai visai neskubu, greičiau sakyk tą kai ką, nekantrauju išgirsti.
Na, mano naujiena irgi nelabai skubi, bet jei taip nori, AŠ TURIU KITĄ VAIKINĄ, išpyškino.
Ką tu užsisakysi? Kitą ką? A, vaikiną, kaip tik apie tai ir norėjau klausti, kas jis?
Koks skirtumas, Tomai, Algis, Petras ar Antanas?
Antanas gal būtų neblogai, bet sakyk, ar jis kartais ne Sigis?
Nepradėk.
Ir ką reiškia aš turiu? Juk vakar, ne užvakar mes dar buvom kartu?
Būtent užvakar, o vakar...
Ei, nepradėk, tu gi žinai, vakar buvo krepšinis...
Tomai,...
Ir tada prie jų prisėdo Gincė, ir mane paleido, jūs dar neužsisakėt?
Gince, dink...
Ir čia reikia pasakyti keletą žodžių apie Gincę, nors jis neturėjo dalyvauti šiame pasakojime, jis nevaidina jame jokio vaidmens, bet toks jau tas Gincė, negali nevaidinti jokio vaidmens, jis visur įlenda ir vistiek suvaidina, visada dalyvauja, net tada, kai jo niekas to neprašo, nei vienos bent kiek reikšmingesnės istorijos per pastaruosius dvidešimt penkerius metus nebuvo, kur jis nebūtų dalyvavęs, tarkim kai skyrėsi jo tėvai, jis irgi ten buvo, bet būti jam neužteko, jau tada dar visai vaikas jis intuityviai suvokė, kad vien būti yra maža, reikia dar ir dalyvauti, todėl pasibaigus teismo posėdžiui jis įsikibo abiem gimdytojams į paltus ir nepaleido verkdamas tol, kol galiausiai teisėja priėjo prie jo su atidaryta Kauno asorti dėžute, ir jis per tris minutes susišlamštė į burną visus ten buvusius saldainius, ir apsiputojęs rudom putom, ašarų išvagotu veidu linksmai žiūrėjo į gerąją tetulę, arba kai Žalgiris laimėjo Eurolygą ir kitą dieną miesto laikraštis pirmame puslapyje patalpino Štombergo, nešamo sirgalių, nuotrauką, kas galvojate ten buvo fanų tarpe su žaliai baltu šaliku aplink kaklą? teisingai – Gincė, ir kartais net Tomas suabejoja, ar tikrai tada sode jie buvo vieni su Egle, o kur buvo Gincė, juk šiaip jo ne taip lengva atsikratyti, žiūrėk tik pasimyli, jau kur buvęs kur ne Gincė įvairuoja, pasiilgot, nieko nieko aš nežiūriu. Vat toks tas Gincė, vien tai, kad niekas jo kitaip ir nevadina, nei Gintu, nei Gintautu, o tik Gince, neskaitant, aišku Petkino, bet jis išimtis arba klaida, kas yra vienas ir tas pat, daug pasako, ir jeigu jau visai tiksliai, tai reiktų sakyti ne Gincė, o Gyncė, nes jis pats taip prisistato ir visi iš meilės ir simpatijos jam irgi taria būtent su y, bet jei užsiminta apie jį, negalima, ne, ne negalima, bet neįmanoma, nedovanotina ir istoriškai netikslu nepaminėti ir Roko, nes jie abu yra vienas vienetas, susidedantis iš dviejų žmonių, kurį išskirti sugeba tik vienas Petkinas, neleisdamas kartu pietauti, ir tai ne visada, nuolat koncertuojantis klounų duetas, pora idiotų, pamišėlių ansamblis ir kas tik nori, tik ne banko tarnautojai, ir kodėl jie banke, niekas negali suprasti, ir jie patys vargu ar supranta, nes iš tikrųjų jiems yra tas pat, kur būti, svarbu kaip būti, todėl kad jie atėjo į šį pasaulį su vienintele misija – teikti žmonėms džiaugsmą, ir jie tą sėkmingai daro, pavyzdžiui, pradeda dieną pasisveikinimu – paspaudžia viens kitam ranką, po to  sudaužia kumščiais, susikibę už pirštų padaro bangą, strykteli ir kojomis susidaužia pirma su dešine, po to su kaire, švysteli rankas į šalį, užfiksuoja ir pasukę veidukus į viens kitą pasiunčia oro bučinuką, net Petkinas neiškenčia nenusišypsojęs, nors ir supranta, kad šypsena kenkia jo autoritetui, ir visokių kitokių triukų bei sąmojų jie žarsto į valias, kas jų nepažįsta, galvoja, kad jie trenkti, kurie pažįsta savaitę, leipsta juokais, o po mėnesio jau daugelis nebepastebi jų išskirtinumo, jie tampa aplinkos dalimi.
Aš netrukdysiu, jūs norit pasikalbėti? gerai, aš tylėsiu, taip, ką čia mes turim, ir varto meniu lyg niekur nieko.
Gin-tau-tai,...
O, čia kažkas nauja, tada aš dingau.
Palauk, kur mes baigėm, man jau visai galva susisuko? A, mes kalbėjom apie krepšinį, tu sakei, kad jo nemėgsti, ką gi, puiku, tada aš irgi nuo šiol išbraukiu jį iš savo pramogų repertuaro. Viskas, ar bus dar kokių pageidavimų?
Tomai, neišsidirbinėk, krepšinis čia ne prie ko, tiesiog taip išėjo, turėjo taip būti, nes mes jau ir taip ilgai susitikinėjam...
Du mėnesiai, Egle, tik du mėnesiai ir tu sakai ilgai?
Tiesą sakant, šią akimirką Tomas suvokė laiko reliatyvumą, anksčiau du mėnesiai jam atrodė labai didelis laiko tarpas ir su reta mergina jis tiek draugaudavo, bet dabar jie jam pasirodė kaip viena diena.
Tomai, aš manau, tu įsimylėjai, nereikėjo to daryti, tu padarei klaidą.
Įsimylėjau? nieko panašaus, nieko aš neįsimylėjau, taip, aš įsimylėjau, na ir kas? tu vadini tai klaida? o tu, tu neįsimylėjai?
Ne, aš vengiu to ir man pavyksta.
Tai visa, kas buvo tarp mūsų iš tavo pusės galima vadinti „man pavyksta“?
Tomai, neisterikuok, niekada nemaniau, kad tu toks dramatiškas.
Aš nedramatiškas, ne, man nusispjaut, giliai nusispjaut, tik įdomu, kas jis, Sigis?
Ne, na ko tu prikibai prie Sigio, jis gi tavo draugas, jis jokiu būdu nesutiktų.
Iš kur tu žinai? Tu jo klausei? tu mėginai su juo?
Nebūk policininkas.
Aha, vadinasi, bandei, šaunuolis Sigis, tikras draugas, o aš dar abejojau. Tai kas tada, aš jį pažįstu?
Petkinas.
PETKINAS? tu juokauji, tu nori mane įžeisti, ką aš tau blogo padariau?
Sakiau, nedramatizuok.
Gerai, tarkim, Petkinas, puikus pasirinkimas, bet kada tu suspėjai?
Vakar, prisimink, tu pats sakei, kad XXI amžiuje...
Taip taip, teisingai, buvo marios laiko, tu ką užsisakei? man irgi to paties, už tai jis šiandien taip imperatoriškai su manim elgėsi.
Žinai, Tomai, gražūs vaikinai tik tarpinė stotelė, bet prisišvartuoti reikia prie patikimo uosto, taip man sakė mama.
Mama? labai išmintingai, jau pagalvojau, kad čia Petkino žodžiai.  Petkinas puikus, išbandytas ir patikimas uostas, Klaipėda. Arba Liepoja.
Į skyrių grįžo lyg niekur nieko, linksmi ir laimingi kaip visada, Eglė prisaikdino Tomą niekam nieko neprasitarti, todėl jis Sigiui pašnibždėjo, padėsi šiandien nusigerti?, į ką tas atsakė tiriamu žvilgsniu. Aišku, Sigis nenusigers, jis niekada nenusigeria, nors išlenkia vieną kitą taurę degtinės su martiniu arba  vyno, bet ne daugiau, mat per didelis alkoholio kiekis, jo manymu, kenkia išvaizdai ir silpnina organizmą, ko jis negalėtų pakęsti, nes jam reikalingas stiprus ir sveikas kūnas, su visais jame esančiais nepriekaištingai veikiančiais mechanizmais, dėl to jis tris kartus per savaitę lanko body building treniruotes ir baseiną, valgo daržoves ir skaičiuoja kalorijas, nerūko, kas išvis sunkiai įsivaizduojama, ir yra užkietėjęs bet kokio alaus priešininkas, šis trūkumas Tomo akimis žiūrint yra pats baisiausias, be to jis turi dar vieną kiek mažesnį, bet irgi gan pastebimą trūkumą, visai nesidomi krepšiniu ir jam vienodai rodo kuri komanda, Žalgiris ar Lietrytis, yra turnyrinės lentelės viršutinėje pozicijoje, dėl to, didžiam Tomo nusivylimui, krepšinio transliacijas jis žiūri ir be geriausio draugo, ir be panos, tiesa, dabar jau ir tos jis neturi, ji rado savo uostą.
Bet jis ne viską žinojo apie Sigį, dar vienas trūkumas arba keistumas atsiskleidė vakare kavinėje, kai jie alkoholiu malšino Tomo meilės dramą, bet apie viską iš eilės. Per vieną parūkymą, į kurį buvo išsikviestas Gyncės, savo kompe vietino pasikalbėjimo langelyje pamatė jo žinutę, ateik parūkyti, jis neiškentė ir pasisakė, kad šiknius Petkinas, gali įsivaizduoti, elgiasi kaip koks dvarininkas, savinasi iš mūsų pavaldinių, savo baudžiauninkų net mūsų mergas, eik tu, ką tu sakai, taip taip, patikėk, iš manęs be ceremonijų pasiglemžė Eglę, tik niekam nesakyk, aš tau vienam kaip draugui pasiguodžiau, eisiu šį vakarą nusibaigti su Sigiu, puiku, aš su jumis, kas čia tau puikaus, juk sakau Eglę nusavino, aš apie nusibaigimą – irgi palaikysiu tave, jei žūsim, tai visi trys, Rokas, aišku, neis, jis supančiotas šeima, o aš tai dėl tavęs, Tomai, gatavas mirtiną dozę degtinės išgerti. Jėga! Po pusvalandžio jau visas skyrius skambėjo, ir Tomui buvo ypatingai gėda prieš Eglę, kad trys vyrai nutarė kažkur nusiskandinti dėl nelaimingos meilės vienai merginai, Tomas grūmojo Gyncei, tas atsiprašinėjo juokingiausiomis grimasomis, kokias tik galima sugalvoti, o Sigis net paraudo iš pykčio ir nutaikęs progą skaudžiai įgnybo Tomui į nugarą, Petkinas matavo žingsniais akvariumą, mintydamas, kaip jam pasielgti, galų gale užrakino būdą ir išėjo namo, pasakęs visiems gero savaitgalio, Eglė paniurusi spoksojo į kompiuterį, viskas susišiko, ir tai buvo dar viena papildoma proga nusigerti, nes plepumas yra ne mažesnė blogybė, nei pabėgusi mergina.
Visgi Sigis nesupyko tiek, kad neitų gerti su Tomu, bet Gyncės kompanijos jie vieningai ir kategoriškai atsisakė, tačiau dėl viso pikto dar apėjo kelis ratus po aplinkinius kvartalus, kad galutinai įsitikintų, jog tas jų nepersekioja ir sumėtyti pėdas, jei būtų sekami. Galų gale apsistojo vienoje senamiesčio kavinėje, kurioje be to dar buvo galima pažaisti pulą, taip pageidavo Sigis, ir nors jis visada laimėdavo, Tomas žaisdamas su juo jautė, kad gerokai tobulėja šioje laisvalaikio repertuaro šakoje.
Po ketvirtos praloštos partijos ir išgerto nemažo kiekio alkoholio, Sigis irgi šį kartą gėrė daug! Tomui pasidarė taip gera ir lengva, kad net nusistebėjo, kaip galėjo dar prieš valandą jausti kartėlį dėl sudužusios meilės, velniop meilę, teisi Eglė – nereikia įsimylėti, dabar jis bus protingesnis, žiūrės į visas su lengva panieka, atsainiai ir ne jis jų sieks, jos tegul dėl jo pasistengia, juk iš tiesų jis to vertas, ir dabar jis mes jas, o nebus mėtomas, tokie ir panašūs keršto planai sukosi jo smegeninėje, visa tai jį gerokai pralinksmino, ir jis pasakė Sigiui į ausį, kai vėl sėdėjo prie stalelio, apkabinęs jį per pečius ir įrėmęs savo kaktą į jo galvą:
Velniop tas bobas, tikra meilė tik tarp vyrų, ane?
Sigis plačiai nusišypsojo, bet nieko neatsakė, tada Tomas paklausė:
O TU niekada nekabinai Eglės?
Ji manęs nedomina, mane domini tik TU, ir iškart įjungė akis, jos siurbė jį į save, hipnotizavo, Tomas pajuto, kad skęsta, galva ėmė svaigti, be to dar Sigio delnas ant šlaunies, atsiradęs sulig paskutiniais žodžiais, nežmoniškai degino, bet  jau nebebuvo jėgų ir valios ką nors pakeisti, nesvarumo būsena ir skrydis virš kasdienybės, virš Eglės ir Petkino, virš kertinio klausimo „kodėl vakar taip vėlai grįžai?“, ir tegul, tebūnie, kas bus, tuomet išgirdo Sigį sakant, Tomas vis dar buvo paskendęs jo žvilgsnyje,: tau reikia į tualetą.
Sigis ėjo kartu ir, užrakinęs duris, iškart įsisiurbė į Tomo lūpas, po to veidas, vėl lūpos, liežuvis mėgino prasibrauti pro sukąstus dantis ir galų gale tai jam pavyko, Tomo liežuvis dar bandė išstumti įsibrovėlį, bet netrukus jie abu susidraugavo ir ėmė žaisti gaudynių, o tuo tarpu Sigio rankos, nemažiau atkaklios ir smalsios, jau brovėsi po Tomo rūbais, (dabar Tomas suprato tų „nekaltų“, „netyčinių“ ir pernelyg dažnų Sigio prisilietimų, prigludimų ir apsikabinimų reikšmę, kurie nuolat lydėjo jų buvimą kartu ir gerokai glumino Tomą, bet dabar, išaiškėjus jų atsiradimo prigimčiai, jie nebeatrodė tokie erzinantys,  bent jau iš dalies jų priežastinė kilmė buvo pateisinama), švelnūs pirštai studijavo žmogaus anatomiją, liesdami kaulus ir raumenis, tyrinėdami išlinkimus ir atsikišimus, ir nors tai kiek kuteno, o protarpiais per kūną net pereidavo šiurpuliukai, Tomas pasidavė naujam nepatirtam pojūčiui, leidosi nešamas lengvo kvaitulio, nesipriešino ir atsidavė Sigio valiai, tik po kurio laiko iš nirvanos jį prikėlė išgąstinga mintis, kad daugybė negimusių vaikų, berniukų ir mergaičių, biručių ir kęstučių, galėjusių tapti žymiais smuikininkais, skulptoriais ir aktoriais, daugybė įvairiausių neišsiskleidusių talentų tuoj negrįžtamai prasmegs nepasotinamoje Sigio gerklėje, jau prasmego! tuo padarydami nepataisomą žalą kultūros paveldui ir tautos genofondui, beliks tik užkabinti ant Sigio burnos atminimo lentelę, šioje skylėje ilsisi niekada negimę mocartai ir mikelandželai, jau geriau jie kaip visada nuplauktų į vandenynų platybes kanalizacijos vamzdžiu.
Visa tai, be to dar atmiešta nemaža doze alkoholio, kuris niekur nedingo, bet dirbo savo juodą darbą, pralinksmino Tomą ir jis nepiktai atstūmė Sigį, kai tas bandė dar kažko siekti po apsirijimo, ir susitvarkę jie išėjo iš tualeto, kuriame prabuvo neilgiau dešimties minučių, prie staliuko eiti jau nebuvo prasmės, Sigis pasuko iškart prie baro, Tomas pasakė, aš palauksiu lauke, tuo leisdamas suprasti, kad kilniadvasiškai perleidžia jam teisę vienam apmokėti sąskaitą, juk seansas tualete negalėjo būti nemokamas, ir arkliui aišku! paskui jie ilgai važiavo mikriuku, Tomas visą kelią linksmai kažką tauškė apie šiandienos svarbiausią įvykį banko gyvenime, kad Petkinas, įsivaizduok, koks donžuanas, niekada nepagalvotum, sugebėjo iš jo, Tomo atmušti tokią panelę, bet kita vertus, gal ir gerai, kad tai atsitiko dabar, o ne kada nors, kai jis būtų susisaistęs kokiais neatmezgamais saitais su ja, ačiū Dievui, tiksliau Petkinui (o gal jis ir yra Dievas?), kad suteikė progą pažinti Eglės tikrąjį face ir taip toliau, ir apskritai, jis su merginomis nuo šiol elgsis apdairiau ir niekšiškiau, bet tau visa tai neįdomu, be to aš kartojuosi, ei, nereikia, švelniai nustūmė nekantrią ir godžią Sigio ranką ir netrukus išlipo, Sigis važiavo toliau, nes Tomas atsisakė palydimas, tik tvirtai paspaudė viens kitam ranką:
Iki pirmadienio!
Prieš užmigdamas Tomas dar kurį laiką galvojo apie Sigį ir nusprendė, kad vistik jis yra geras draugas, nepaisant, kad jis tikrų tikriausias žmogėdra, kanibalas Sigis, Goya‘os Saturnas, ryjantis savo sūnų, ir staiga suprato kokį pasikeitimą pastebėjo Sigio išorėje, kai jie išėjo iš kavinės, tuomet niekaip negalėjo suvokti, kas pakito – gi nesugriaunama, nepajudinama betoninė Sigio šukuosena SUARTAS LAUKAS buvo sutaršyta, Tomas ją sutaršė tualete savo rankomis, kai skendo nirvanoje, seniai apie tai slapčiomis galvojo ir štai, pagaliau tai padarė, dabar Sigis atrodė kaip normalus bičas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, tai ypatingai pradžiugino Tomą, bet iš esmės, regis, šiandien neįvyko nieko neįprasto, - galiausiai reziumavo jis ir užmigo.
                                           Just one day