Nebe ta akimirka

Man tereikia spindulių šiltų, kurie paglosto skruostus
smėlio karšto, degančių pėdų bėgant
naktyje išnykt, tik žvaigždės mato iš tolymės
nesinori grįžt į šaltą rūką ir trūnyti.

Tesinori plaukti į tolymę ir stebėt nežinomybę -
tai lyg sapnas, į kurį mes norime sugrįžt,
nubučiuoti skruostai, raudonai įdegę,
lyg vyšnaitės karštą vasarą prisirpę

neraškysime mes obuolių ar slyvų:
rankos jau nebenorės šių vaisių skinti,
plauksime per karštą vandenyną,
suskaičiuosime, kiek matėme grožybių.

Taip staiga ims viskas keistis
lyg per akimirką būt viskas apsivertę aukštyn kojom
nebe tie balkonai apsiraizgę, žydintys -
jau ir vėjas bado skruostus švytinčius.
Uranus