Gandralizdyje
Keistas buvo mano senelis –
Juokaudavo eidamas mirti
ir visad sugrįždavo,
su gyvenimo duonos rieke...
Sugrįžo pas mane ir tąkart,
kai tupėjau gandralizdyje,
Prisėdo šalia ir paklausė –
gal nori, kad skrisčiau už tave?
Nemokė, neragino — nužvelgė
Ir leido pačiam apsispręsti,
ar likti svarstant, skristi ar kristi,
ar bandyti – tam, kad sugrįžčiau...
Išskleidžiau norą bandyti jėgas...
Ašku, tai truko trumpai – įspūdingai,
Pradėjau į stogo šiaudus kabintis,
Slydau – nuslydau pro karvašūdį...
...pažvelgęs žemyn jau matau,
Kaip plasnoja paskui gandrai,
Dovanodami vėjui taršyti sparnus,
Palikdami žemę tam, kad sugrįžtų...