Tądien Trauklapių gatvė savam kailyje netvėrė jau nuo pat ankstyvo ryto. Dar nespėjus miestelio laikrodžio varpui išmušti aštuntos, dažnas ką tik papusryčiavęs, o kai kas dar ir su kiaušinienės kąsniu dantyse, jau skubėjo viena vienintele kryptimi – Trauklapių gatvės 14 – ojo namo link.
          Didžiulis apirusių raudonų plytų pastatas vėjo išretintomis stogo čerpėmis, barškančiais sutręšusiais langais ir tirštai apaugęs gebenėmis tą rytą buvo tarsi visuotinės traukos centras. Savo laiku buvęs puikus dvaras, per šimtą kilometrų aplink didžiausias ir puošniausias, dabar veikiau panėšėjo į apleistą namą vaiduoklį. Bet jame visgi gyvenimas virė kaip niekur kitur.
          „Gerumo kampelis“ – taip dabar vadinosi šis pastatas, jau veik penkiasdešimt metų turįs visai kitą paskirtį, nei tik puošeivas ir didikus nakvindinti – jame gyvenimo pamokas ėjo artimiausių apylinkių pamestinukai.
           Kadangi Halftouno miestelio švenčių kalendoriuje užbrauktas vienas vienintelis langelis – liepos septintoji, „Gerumo kampelio“ įsteigimo diena, tai kasmet šventės išsiilgusiųjų susirenka didžiulė minia. Kadangi šiemet liepos septintąją vaikų namams sueina lygiai penkiasdešimt metų, tai visi malasi išvis kaip akis išdegę – juk toks jubiliejus tik kartą gyvenime! Visa gatvė nuo Purienų gatvės traukinių stoties kampo iki pat Dorotės Matil vaistažolių parduotuvėlės Trauklapių gatvės kalvos papėdėje puškėjo užgrūsta norinčiųjų prisidėti prie šio iškilmingo jubiliejaus.
            Pati Dorotė vos ne vos, pasiramstydama lazdele kniūbsčia kiūtino į kalvos viršų, tradiciškai nešina savo česnakiniais blyneliais, suplukusi ir gargaliuodama. Ir visai nenuostabu. Išvis labai keista, kaip tokio amžiaus, jau įkopusi į devintą dešimtį, ji taip sėkmingai tebesilaiko ant kojų. Vieni kalba, kad ne kas kitas, o „tos jos žolelės bus pagelbėjusios – jau kokį raugą turės susitaisiusi“, kiti tiesiog stebėjosi jos stiprybe ir valia.
             Dorotė Matil buvo bene seniausias žmogus visose Halftouno apylinkėse. Kuprota senmergė su pavyzdingu žilės kuodu ant pakaušio, didžiuliu kapliu, išsišovusiu po sučiauptas lūpas (vieninteliu dantimi, per tiek gyvenimo metų likusiu burnoje) ir kandžiu išvarpyta violetine vilnos suknia – taip užklaustas praeivis apibūdintų senąją Dorotę.
- Ragana! Vištašūdžių burna pilna? Dantys nesutelpa? – praskuosdami pro ją sukliko du berniukai: vienas raudonplaukis strazdanius atvėpusia apatine lūpa, kitas – tamsus garbanius mušta kakta. Greičiausiai ką tik griuvęs.
- Snargliai... – subambėjo Dorotė, stabtelėjusi pasitaisyti primintos suknios. Ji padėjo blynų dubenį ant žemės ir patampė suknios skvernus, skersai žvelgdama į beniukus. – Pakliūsit jūs man į nagus...
- Laba diena, senoji Dorote, - jos dėmesį patraukė malonus balsas už nugaros. Ji lėtai atsigręžė, ir prieš akis išniro giedra pono Kolino Persio fizionomija. – Na, kaip išsilaikiusi, močiutėl? Neišvysi tavęs Halftoune pastarosiom dienom, atsitiko kas?
- Močiutėl? – prunkštelėjo Matil. – Reikės ir tave pergyvensiu! Gerai man viskas. Dėkui... – nemaloniai drėbtelėjo ir, prisiminusi berniūkščius, susiraukė (jei įmanoma daugiau, nei įprasta). – Geriau rūpintumėtės tais neklaužadom. – parodė į berniukus. Tie išsiviepė ir pabandė suvaidinti suvargusią senutę, besiramstančią lazdele. Ot, išmintingi! Nelaimėliai... Liežuvius nukirst reikia. Ne man dantys, o jiems liežuviai burnose nebesutelpa.
              Supratusi, kad pasakė viską, ką turėjo pasakyti, o ir ta mintis apie liežuvius visai verta dėmesio, ji nuklibikščiavo šaligatviu pirmyn ir dingo už kalvos viršūnės pilvo. Kolinas Persis apsisuko ant kulno ir pasinešė kiton pusėn.
              Laikrodžio varpas mušė aštuonias, budindamas retą dar miegantį. Vienišom tujom apkaišiotame vaikų namų kiemelyje vienas po kito rinkosi kaspinuotom dovanų dėžėm ir vaišėm nešini žmonės, o ant pakylos, suręstos prie pat pastato fasado kolonų, pirmyn – atgal nervingai mindžikavo Beatričė Klišuman, „Gerumo kampelio“ direktorė.  Akivaizdžiai bandydama nuslėpti, jog nekantrauja vos ne kaip davatka prieš mišias, ji vis prieidavo prie mikrofono scenos centre ir storai sumurmėdavo:
- Vienas... Vienas... Žąsys skrido – pumpt nušovė...
              Pastebėjusi, kad mikrofonas kaskart suveikia, ji grįždavo į tą pačią vietą,  iš kur atėjusi, ir toliau marširuodavo ratais aplink, kartkartėmis per žmonių viršugalvius dėbteldama vartų pusėn. Ir taip reguliariai maždaug kas penkias minutes.
             Galų gale žmonių minia prasiskyrė, pasidalindama į dvi puses, ir į kiemą įriedėjo apgriuvęs Persio „fordukas“. Springdamas didžiuliais juodų dūmų kamuoliais jis pririedėjo prie pakylos. Pagaliau Beatričė kiek nurimo ir vikriai nulipo žemyn. Beveik šokte nušoko.
- Na, atvežei viską, ko prašiau? – prilindusi sušnabždėjo toji belipančiam iš mašinos Kolinui. Šis pakėlė į ją akis, sulaukdamas arkliškai plačios šypsenos. Jis pastebėjo, kad Klišuman burnoje puikuojasi bent trys auksiniai dantys.
- Viską iki paskutinio daikto. – Kolinas atsakydamas jai kukliai nusišypsojo ir užtrenkė mašinos dureles. Apėjo mašiną iš užpakalio ir, atidaręs bagažinę, ėmė tyrinėti jos turinį. – Ahm... Limonadas, punčas. Taip. Dar pyragėliai su sezamo sėklomis, arbūzai, trys vaisiniai pyragai ir... Taip, viskas viskutėlis! – atsiduso Persis.
- Ir puiku. Dabar iškrauk viską, gerai? – Beatričės šypsenos kaip nebūta. Ji sučiaupė plonas lūpas iki baltumo ir nukulniavo į žmonių jūrą, krypuodama savo plačią sėdynę.