Įpusėjo vasarėlė. Prinoko javai.
                   Laukuos
                                 ant plieno dalgių palinko
                                                          javapjoviai
                  ir gula platūs
                                    pradalgiai.
                  Žmogus rankos mostu
                                                  vienu
                  paguldo varpas atsargiai...
                         Gaivina kvapas šviežio šieno
                         ir duona kvepiantys rugiai.

                Duona, tu sotini mus kasdiena.
                         Tu - gyvybė ir laimė.
                Duona lietuviško kaimo
                esi Žmogaus ir Tėvynės
                                                  esmė.

                   Tad ir norisi čia pabūti
                    tarp rugių, saulės ir
                                                 dangaus.
                   Pasinert į šventą būtį
                                 Tėvynės, žemės ir
                                                           žmogaus.