vandens karoliai iš aukštybių dūžta,
vandens karoliai į asfalto dangą,
į lango stiklą -
                lietaus rašmenimis ištatuiruota
                kambaryje betono siena -
plaunamų tapetų  odą,

it drobėje ištapė nesušlapusią, bet šlapią,
vešlus lietus, nugairintą žibintų gatvės apšvietimo,
vandens melodiją, per sienas tekančią vandens ženklais,
ir kartais, kartais gal tiesiog per tavo veidą

ir baltus baltinius, sumirkusius šešėleis permatomo grimo,
per kaktą, skruostus, lūpas, rašalo juodumo vysdžius,
jei tu tada klauseisi jos sudūžtančios į stiklą,
kambaryje patvinusioj tyloj - šviesos nežiebdamas,

kada prie rudenio rankogalių prilipę lapais,
sušlapusiais sparnais drugiai plazdėjo kelio laiką -
                                               per Sniego jūrą -
                                               žiemai tirpstant -
                                               į Kovo Žemę
                                                         žemėje
                                                         žeme suirti,

sodrios vandens spalvos Lietaus Nostalgijai,
oranžiniais šviesos žibintų pirštais,
įsimylėjus, sklaidant darganotus vėjo plaukus,
ir pagalvėlėmis, greitos pirštuotės, grojant į palangės skardą,

pilkai bespalviu, kompozitoriaus apsiaustu susisupęs,
belapis Lapkritis, senamiesčio gatvelių penklinėse rašė muzikinį tekstą,
grakščių kojelių metalinių užrietimais -
juodų gaubtų šešioliktinių skėčiais -
                               lietaus sargais
                               tipenančiais kažkur visai į niekur,
                          o gal išgert karštos arbatos;
                          gal į svečius, prie staldangtės iš gelsvo lino
                          pasikalbėti apie užpernykštę sausrą vasaros,

jų muzikavimo pėduotės
klausėsi,
kulniukais taukšinčios,
ir tiksinčios,  
o kartais tyliai tyliai,

sutūpę bromuose,  
sulipusiais juodais lietaus plaukais,
benamės katės

akim žaliom, akim geltonom,
ir labai įdėmiai.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

* * *

Vandens koridoriais riedėjo iš aukštybių,
Vandens karoliai skrido dužti į asfaltą,
Į lango stiklą, stiklą venomis lietaus ištatuiruotą,
Kambaryje ant sienų - tinko odos tapetuotos,

Ant plaštakų, ant veido, skruostų ir per kaktą,
Ant lūpų,  užmerktų akių vokų taip pliaupia,
Lietus žibintų gatvės šviesą šlapią pila,
Kol nedegi šviesos - kol sugeri klausos būgnelių oda,

Tegu primirksta iki pojūčių šaknų,
Kol iki pat širdies, garsų orgazmu lapkritis nuskęsta -
Skandindamas lietum nuskęsta lietuje -
Vandens rašmenimis, per lapkričio į žiemą brastą...